Rygoje esu buvusi jau gal kokius 7 kartus, ir kaskart drąsiai sakau – šis miestas verčia jį įsimylėti. Tiek žiemą, tiek vasarą. Dar studijų laikais, pramokę kelis latviškus žodžius, važiuodavome į Rygą gotinių ir latviško alaus. Latvija apskritai žavi. Panaši į Lietuvą, bet kitokia. Tiek gamta, tiek kalba. Beje, dėl kalbos – šį kartą į Rygą važiavau kaip į tikrą užsienį, argumentuodama tuo, kad užsienio pojūtį kels vien jausmas, kad negali susikalbėti.
Skaityti toliau “Su meile iš Rygos“
Metai: 2016
Vytautas: „Niekada negalvoju, kur galėčiau grįžti. Visada galvoju, kur galėčiau dar nuvažiuoti“
Vytautą Juršėną pažinojau dar prieš kelerius metus dirbdama vienoje įstaigoje. Tada man atrodė, kad visi įstaigų žmonės (žinoma, išskyrus mane) – nuobodūs, neįdomūs, riboti. Pamačiusi, kad feisbuke Vytautas įdomiai rašo, nemažai keliauja ir savo keliones dar įdomiau aprašo kultūriniuose leidiniuose, savo nuomonę pakeičiau. Pokalbyje su Vytautu – apie keliones, rašymą, kylančias mintis ir kelionėse sutiktų žmonių draugiškumą.
Kšištofas: „Klajonės dažnai tampa bėgimu nuo savęs. Atrodo, kad savęs ieškai, bet iš tikrųjų nuo savęs bėgi“
Kšištofas Kšivecas – vertėjas, tinklaraštininkas, keliauninkas, skautas, karys savanoris. Taigi kuprinė su visu gyvenimu ant pečių jam įprastas dalykas. Pakviestas pasikalbėti apie savo keliones autostopu jis nusistebėjo: „Kad ką jau čia bekalbėti, klajojimai – praėjęs etapas.“
Tai kodėl klajonės – praėjęs etapas?
Skaityti toliau “Kšištofas: „Klajonės dažnai tampa bėgimu nuo savęs. Atrodo, kad savęs ieškai, bet iš tikrųjų nuo savęs bėgi““
Pokalbiai. Eglė ir jos Azija
Kai ryte vos vos pliusas, mintys keliauja į šiltus kraštus. Atmintyje iškyla prieš porą metų matytos buvusios bendrakursės Eglės Aidetytės nuotraukos iš Pietryčių Azijos. Nuotraukose ji – trumpomis rankovėmis, plačiai besišypsanti, su tokiais pačiais laimingais žmonėmis. Argi kelionės ir nauji kraštai gali suteikti tiek džiaugsmo? Apie tai ir ne tik kalbuosi su pačia Egle.
Egle, pradėkim nuo pirmosios tavo kelionės. Ar prisimeni, kur pirmąkart nukeliavai, kada tai buvo?
Pirmoji mano kelionė į užsienį buvo labai trumpa, bet įsimintina – kartu su šeima keliavome pas tėvų draugus į Karaliaučių. Jį ir mano gimtuosius Druskininkus teskiria vos daugiau nei 200 kilometrų, tačiau tuomet kirsti valstybės sieną man atrodė kažkas neįtikėtino. Kiek pamenu, buvau gal 14 metų, nuotraukose buvau nutaisiusi labai rimtą ir kietą paauglės veidą, bet viduje net sproginėjau iš džiaugsmo. Kitokia tuomet man atrodė ir ta pati Baltijos jūra, ir sumuštiniai buvo skanesni, ir miesto fontanai nežemiški. Tai buvo pirmoji mano didesnė kelionė, bet, kiek pati save prisimenu, jau nuo mažų dienų sapnuodavau tolimus kraštus.
Esi kone metus gyvenusi ir keliavusi Pietryčių Azijoje: Kambodžoj, Tailande, Indonezijoj, Balyje, Malaizijoj… Kaip sugalvojai ten iškeliauti, ką veikei toje kelionėje?
Ne aš sugalvojau, o ta kelionė tiesiog pati subrendo. Kaip geras sūris, vynas arba kaip subręsta pats žmogus. Tada kelionė man bakstelėjo į šoną ir liepė užsisakyti lėktuvo bilietą į vieną pusę. Daugiau nieko nedariau (šypsosi).
Skaityti toliau “Pokalbiai. Eglė ir jos Azija“
Pusryčių žygis Dūkštos pažintiniame take
Neries regioninis parkas. Turbūt vienas gražiausių visoje Lietuvoje. Upė, piliakalniai, ąžuolynai, atodangos – viskas, ko reikia norint pasimėgauti pasivaikščiojimu gamtoje. Vienas mano rytas prasidėjo būtent čia, Neries regioninio parko Dūkštos pažintiniame take.
Nuotykiai namuose: kėdžių atnaujinimas
Kai vasara nedžiugina orais, o tu išsikraustai už miesto, į namą, pilną visokiausių senų dalykų, natūraliai imi galvoti, ką čia tokio su jais nuveikus, kad ir seną daiktą panaudotum (kokių dabar nebegamina), ir sutaupytum (nereikėtų pirkti naujų baldų). Ką ką – atnaujinti senuosius! Šį kartą – apie kėdes.
Skaityti toliau “Nuotykiai namuose: kėdžių atnaujinimas“
Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos“
Tikiuosi, jau perskaitėte I dalį, nes tikrai nenorėčiau, kad pirmiau išsigąstumėte ir iš anksto nusiviltumėte šia gražia šalimi.
Taigi kaip čia nutiko, kad mūsų planuota 14 dienų kelionė sutrumpėjo iki 7 dienų? Smagiai pavakaroję Mostare grįžome į kemperius. Įsėdę susižvalgome, kodėl ant stalo padėta vaistų dėžė, juk nė vienas jos neėmėme. Pakeliame akis – spintelės pradarytos. Apsisukame – patalai sujaukti, čiužiniai pakelti, o spintelė po lova, kurioje buvo mano kompiuteris, pasas ir 200 eurų, tuščia. Protas negali suvokti – esame apvogti.
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos““
Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas“
„Facebook“ buvau užsiminusi, kad išvykstu į 14 dienų kelionę kemperiais per Balkanus iki Kroatijos ir atgal bei siunčiau linkėjimus iš Vengrijos. Deja, ji mums truko tik 7 dienas. Kodėl? Apie tai II dalyje. Šįkart plačiau aprašysiu tik Bosniją ir Hercegoviną, nes šioje šalyje praleidome beveik 3 dienas ir yra ką papasakoti, o pirmąsias šalis gana greitai pralėkėme. Taigi pirmieji įspūdžiai apie Bosniją ir Hercegoviną.
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas““
„Open House Vilnius“ ir pastatų istorijos
Šį savaitgalį (balandžio 23–24 d.) Vilniuje antrus metus vyko atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius. Jo šūkis šiemet – Istorijas pasakojantys pastatai. Iš šiemet atvirų 44 pastatų lankėmės, deja, tik 5, o pernai – dar 3, kuriuos buvo galima aplankyti ir šiemet. Taigi trumpi įspūdžiai, pagiriamasis žodis savanorių vedamoms ekskursijoms bei pastatų istorijai ir paslaptims.
Jurkiškio upelio pažintinis takas ir Dubingiai
Šio savaitgalio planas buvo apsilankyti Kauno marių regioniniame parke, bet kadangi pranašavo lietų, diena buvo apniukusi, nusprendėme nuvažiuoti kur nors arčiau, kol dar nelyja. Paulė pasiūlė Jurkiškio upelio pažintinį taką Molėtų rajone, šalia Dubingių. Niekada nebuvau apie jį girdėjusi, tad mielai sutikau. Ir nesigailėjau! Taigi trumpai apie tai, kodėl susižavėjau šia vieta.
Skaityti toliau “Jurkiškio upelio pažintinis takas ir Dubingiai“
Mažieji nuotykiai 