Begalybė Vilniaus Sapieginės parkuose

Jeigu gyvenate ne Antakalnyje ir vaikščioti palei upę, žmonių pilnutėliuose Vingio ar Bernardinų parkuose nebesinori, verta apsilankyti Šilo ir Šveicarijos parkuose Antakalnyje. Šie parkai – kaimynai, skiriami vienos Žolyno gatvės. Jie priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Juose iki pat Pūčkorių atodangos eina Sapieginės pažintinis takas.

Į šiuos parkus mes einam kone kiekvieną savaitgalį, o kai orai geri ir vakarai ilgi – dar ir šiaip šiokią dieną. Kas nuostabiausia – kaskart, jei nepabijai nusukti nuo pagrindinių takų, nueisi ten, kur nesi buvęs. Mes ten lankomės jau kokius 4 metus beveik kiekvieną savaitgalį, ir kaskart randam nematytų vietų! Kartą esam nupėdinę net iki Pūčkorių atodangos. Nuo Antakalnio gatvės tai tikrai nemažas kelio gabalas, turint omeny, kad teks kažkaip ir atgal pareiti. Šiais miškais galima nukeliauti iki Belmonto ir net Užupio.

Vaizdas rudenį nuo Pūčkorių atodangos

Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė

Kai šiomis dienomis, o gal net visais šiais mėnesiais, lauke nuolat kovoja žiema ir pavasaris, kai saulė išlenda retai, nori nenori mintimis keliauji ten (arba į tada), kur šilta ir saulėta. Tokiomis dienomis prisimenu vasaros nuotykius ir pasvajoju apie naujus. Šįkart noriu pasidalinti nuostabia kelione į Saremos salą Estijoje.

Į Saremą važiavome keturiese nuosavu automobiliu 2013 metais vienam savaitgaliui per Jonines, birželio mėnesį. Kelias tolimas (iki Virtsu kelto nuo Vilniaus – apie 550 km, taigi kone 7–8 valandos, mat kelionė su pertraukomis), bet tai niekis, nes nemažas ruožas eina palei pat Latvijos pajūrį, tad visada galima sustoti papietauti ir nusimaudyti. Arba užsukti kur nors karvučių. Mums važiuojant buvo labai ramu, žmonių kone nebuvo matyti, nors oras ir buvo neblogas, tad galėjome laisvai mėgautis jūra. Ši nuotrauka iš vakaro prie jūros Latvijoje jau grįžtant namo.

Filmai, įkvepiantys mažiems ir dideliems nuotykiams

Taigi filmai – tai pradžia, kuriai nereikia nieko daryti. O gulėjimas prie teliko, kaip mes visi žinom, yra geriausias nieko nedarymo būdas. Pirmiausia leiskimės į nuotykius vaizduotėje.

Filmai apie keliones

Nuo ko pradėti mažuosius nuotykius, arba ką nuveikti Vasario 16-ąją, kai nenori būti mieste

Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji man yra tos šventės, kai tikrai jauti šventę. Ir ne vien dėl to, kad nedarbo diena (nors tai, tiesa, nemenkai prie šios nuotaikos prisideda). Mieste vyksta nemažai renginių, koncertų ir panašių dalykėlių, kūrenami laužai, visur vėliavos, trispalvis apšvietimas… Jaučiama vienybė! Tokiomis dienomis tikrai džiaugiesi, kad gimei nei per anksti, nei per vėlai – gimei pačiu laiku.

Vis dėlto šį kartą nusprendžiau, kad nenoriu grūstis miniose, be to, tiek daug dar man nematytų ir nelankytų laisvos Lietuvos vietų, tad šį laisvadienį nusprendžiau išnaudoti Lietuvai tyrinėti nepaisydama to, kad oras, atrodytų, keliauti nėra labai palankus – drėgna ir šalta. Taigi šį kartą su trimis kompanionais keliauju į Lentvarį.

Pradžia. Kodėl reikia mažųjų nuotykių?

Niekada negalvojau kurti tinklaraščio, nes niekada nemaniau galinti įdomiai rašyti, pasakyti kažko naujo, kas jau nebūtų tūkstantį kartų pasakyta. Ir nemanau, kad dabar galiu. Tiesą sakant, niekada nebuvau ir aistringa keliautoja, nenustygstanti vietoje aktyvistė. Tikrai nepasakyčiau, kad ir dabar esu. Esu visiška vidutinybė. Kaip rašo vienas įkvepiantis autorius Jamesas Altucheris knygoje „Pasirink save“: tai, kad esame vidutinybės, nereiškia, jog negalime pakeisti pasaulio. Arba bent pabandyti, pridėčiau.