Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas“

„Facebook“ buvau užsiminusi, kad išvykstu į 14 dienų kelionę kemperiais per Balkanus iki Kroatijos ir atgal bei siunčiau linkėjimus iš Vengrijos. Deja, ji mums truko tik 7 dienas. Kodėl? Apie tai II dalyje. Šįkart plačiau aprašysiu tik Bosniją ir Hercegoviną, nes šioje šalyje praleidome beveik 3 dienas ir yra ką papasakoti, o pirmąsias šalis gana greitai pralėkėme. Taigi pirmieji įspūdžiai apie Bosniją ir Hercegoviną.

IMG_20160513_192005

Įsimylėjimas. Niekaip kitaip. Beveik 90 procentų šalies sudaro kalnai, ko mums, lygumų žmonėms, jau lyg ir užtektų, kad pasijustume laimingi. Be to, šalyje kone visi kalba angliškai, bent jau bosniškoje dalyje. Juokauju, kad angliškai susikalbėti turbūt lengviau nei pačioje Anglijoje – kiekvienoje parduotuvėlėje, kiekvienoje kavinėje, ir kone kiekvienas gatvėje kalbintas žmogus laisvai susišneka angliškai. Žmonės draugiški ir paslaugūs. O kad būtų dar geriau – čia viskas bent 20 procentų pigiau nei Lietuvoje. Bosnijos ir Hercegovinos valiuta – konvertuojamoji markė (KM, dėl to pinigėlius vadinome kilometrais), 1 Eur apytikriai atitinka 2 KM. Ir dar – dažnai galima atsiskaityti eurais! O jei ne, tikrai laisvai rasite pinigų keityklas, ir visada jos veiks kertant sieną. Bet apie viską iš pradžių.

Bosnijos ir Hercegovinos istorija

Manau, kad geriau suprastumėte šios šalies kultūrą ir pajustumėte empatiją, reikėtų bent šiek tiek papasakoti jos istoriją. Čia karas baigėsi tik 1995 metais. 1991 metų spalį Bosnija ir Hercegovina paskelbė pasitraukiančios iš Jugoslavijos sudėties, ir netrukus prasidėjo pilietiniai sukilimai, daugiausia lemiami etninių grupių priešpriešos (iš esmės bosnų, serbų ir kroatų, kurios iki šiol sudaro dabartinės šalies pagrindą). Į konfliktą įsikišo NATO ir Jungtinės Tautos, taigi šis karas laikomas ne šiaip pilietiniu sukilimu, o tarptautiniu karu. Teigiama, kad tuo metu žuvo apie 200 000 žmonių, dar apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Be to, vyko ir masinių žudynių etniniu pagrindu.

IMG_20160513_191410
Istorinis priminimas turistų lankomoje vietoje

Galiausiai, matyt, buvo suvokta, kad kariaudamos ir niokodamos teritoriją nė viena grupė nieko nepasieks, tad buvo sudaryta taikos sutartis ir paskelbta nepriklausoma Bosnijos ir Hercegovinos konfederacija, iš esmės sudaryta 2 skirtingų regionų, apgyvendintų šių skirtingų etninių grupių: Serbų respublikos (Republika Srpska, gyvena daugiausiai serbai) ir Bosnijos ir Hercegovinos federacijos (bosnai ir kroatai). Nors jų visų kalbos panašios, jie patys jas laiko skirtingomis kalbomis, tad neretai pamatysite pavadinimus rašomus ir kirilica (serbų kalba), ir lotyniškais rašmenimis. Be to, Bosnija ir Hercegovina yra turbūt vienintelė šalis pasaulyje, turinti… 3 prezidentus. Kadangi etninės grupės vis dar jaučia įtampą, kiekviena jų renka savo prezidentą, kad būtų lygiai atstovaujama joms visoms.

Be abejo, karas nepraėjo be pėdsakų. Bosnija ir Hercegovina iki šiol gyvena gana skurdžiai, yra didelis nedarbo lygis, todėl nusikalstamumas čia nemažas ir svarbu saugoti savo daiktus.

Kriokliai ir piramidės

Kadangi dieną praleidome Vengrijoje prie Balatono ežero, šalį pasiekėme tik apie vidurnaktį. Naktį važiuoti siaurais kalnų keliukais, kemperiu, ir dar tiksliai nežinant kelio – išbandymas tiek vairuotojams, tiek keleiviams (bent jau man tai tikrai). Apsistojome kempinge Autocamp Plivsko Jezero, su vaizdu į kalnus. Už kemperį ir 4 žmones sumokėjome apie 26 eurus. Žinoma, internetas buvo prastas, karšto vandens užteko ne visiems, bet juk ne tai kelionėje svarbiausia. Gegužės mėnuo apskritai dar nėra sezonas, taigi visur galima rasti vietų nakvynei net be rezervacijos, tik patarčiau vis tiek susisiekti su šeimininkais, ypač jei planuojate atvykti labai vėlai (kaip mes), kitaip jūsų niekas gali ten nelaukti.

Taigi važiuodami naktį užmatėme, kad netoliese yra kažkokie kriokliai, ir nusprendėme ryte jų paieškoti. Taigi Pliva kriokliai.

IMG_20160513_191256

Beje, norint nusileisti į juos pažiūrėti iš apačios, nuotraukoje matomoje aikštelėje, reikia susimokėti 2 KM žmogui. Dar vienas patarimas – derėkitės. Kone kiekviename turistiniame taške bus prašoma susimokėti bent 2 KM. Šios turistinės „kasos“ neturi kasos aparatų, bilietuko irgi negausite, taigi galite drąsiai derėtis. Mūsų kompanionai nusiderėjo net eidami į Rotušės pastatą! Taigi vietoj 18 KM 9 žmonėms sumokėjome 10 KM.

Taigi toliau – į piramides. Kokios dar piramidės Bosnijoj, paklaustumėt. Na, mokslininkai jomis irgi labai abejoja, bet patys bosnai šventai įsitikinę, kad tai žmogaus arba nežinomos civilizacijos statytos piramidės. Jų forma iš tiesų panaši, ypač žiūrint nuotraukas iš viršaus, na, o žmogaus lygyje man jos priminė tiesiog kalnus. Išvykome ieškoti Mėnulio piramidės (Pyramid of Moon) Visoko miestelyje. Nuorodos nebuvo labai aiškios, bet galiausiai radome ranka nupaišytą pavadinimą ir automobilių stovėjimo ženklą. Mus iškart pasitiko tik bosniškai kalbantis diedukas, prisistatęs gidu ir parodęs nežinia kokio senumo ir sudėvėjimo gido pažymėjimą.

 

DSC_0397

Ką gi, einame su juo, nes daugiau ženklų vis tiek nesimato. Diedukas mums vis kažką pasakoja bosniškai, mes patys sau verčiamės ir teigiame supratę, kas sakoma. Į piramidę saulėtą dieną kelias tikrai nelengvas, nors mūsų gidas visiškai nepadūsta. Užlipame gal iki pusės ir mums paaiškinama, kad aukščiau lipti nebegalima – privat. Leidžiamės, kaip aš išsiverčiau, trumpesniu keliu – tiesiai per pievą nuo piramidės.

DSC_0392
„Gidas“ veda mus nuo piramidės trumpesniu keliu

Žinoma, visa tai ne už ačiū. Supratau, kad už visus prašoma 10 KM, nors vėliau diedukas lyg ir bando aiškint, rodydamas 2 KM monetą, bet mes iš pradžių nelabai suprantame ir taip išsiskiriame. Man atrodo, 2 KM yra normali ir įprasta kaina už bet ką. Kaip pas mus 1 euriukas.

Sarajevas

Nežinau kodėl, bet kelias link Sarajevo mums pasitaiko per gyventvietes ir ne šiaip sau – o dar nemažas gabalas kalnais ir net neasfaltuotais keliais. Noriu tikėti, kad į sostinę yra ir geresnių kelių. Šiaip ne taip dardame savo kemperiais, stebime besiganančias avis ir stebimės žmonių gyvenimo sąlygomis. Nors Bosnija ir Hercegovina vis dar yra skurdi šalis, kurioje gana didelis nedarbo lygis, mieste taip neatrodo. Bet mažesnėse gyvenvietėse… Daugybė pradėtų ir nebaigtų statyti namų, daugybė kulkų suvarpytų namų (tiesą sakant, kone visi), daugybė žmonių, gyvenančių tuose nebaigtuose namuose.

IMG_20160513_191823
Pakeliui į Sarajevą. Raudoname name gyvena žmonės

Patarimas: geriau labai nevaikštinėti lygumomis, nes po karo, sakoma, likę labai daug minų. Patys matėme – sustojome prie vienos, jau panaudotos ir besimėtančios šalikelėje. Tikiu, kad tai labai stabdo dar nors kiek įmanomą žemės ūkį ir šalies vystymąsi.

Antroji mūsų nakvynė suplanuota pačiame Sarajeve, tiksliau – virš jo. Esame užsakę dvi vietas kemperiams kažkur Sarajevo kalnuose pas Oliverį (kempingas vadinasi Olywood, žmogui kainavo 7 eurus už naktį). Ne visai supratę šeimininko atsiųstos informacijos ginkdie nevažiuoti į kempingą per miestą, važiuojame per miestą. Navigacija rodo kilti senamiesčiu aukštyn. Keliai – siauri, įkalnės – didžiulės, prasilenkti su kemperiais – neįmanoma, visiems stresas. Galiausiai galais negalais grįžę į pagrindinę gatvę esame nukreipiami geresniu ir platesniu keliu. Užkilus į kalną ir galiausiai radus kempingą įkalu čerkelą – ant nervų. Vėliau savo gamybos gėrimu rakija (tradiciniu obuolių brendžiu) pavaišina ir pats šeimininkas. Vaizdas – nuostabus, visas miestas kaip ant delno, o iki Sarajevo senamiesčio pėsčiomis – daugiausiai 30 min.

IMG_20160513_192933
Vakarinis Sarajevas nuo mūsų kempingo

Susiruošę išeiname į miestą. Oliveris siūlo iškviesti taksi, kai norėsime grįžti, bet mes nusprendžiame į kalną užkilti patys. Nebuvo taip sunku, tiesą sakant 🙂 Taksi pasinaudojame tik kitą dieną, iškart informuoti, kad tai kainuos 5 KM. Įdomu – kildami siaurais keliais į kalną vairuotojai nuolat pypsina, kad iš priekio atvažiuojantys išgirstų ir galėtų laiku pristabdyti bei pasitraukti.

IMG_20160513_193745

Kadangi miestui turime tik šį vakarą ir kitą pusdienį, nusprendžiame nueiti į kelis must see taškus ir šiaip paslampinėti, paragauti bosniško maisto. Verta paminėti, kad šaliai savu laiku nemažą įtaką darė turkai, todėl maistas ir gėrimai yra labai turkiški. Pavyzdžiui, mums gerai žinoma turkiška kava specialiuose induose čia yra tiesiog bosniška kava. Tradicinis maistas: čevapčiči (dešrelės su keptu puriu tešlos pyragėliu, grietine ir svogūnais), vegetarams pura (kukurūzų košė su grietine), aš valgiau kažkokį bulvių apkepą, primenantį plonesnį kugelį. Porcijos tikrai didelės, alkanas neliko nė vienas. Desertai – su turkišku prieskoniu: baklava, kepti ir riešutais įdaryti obuoliai, lukuma ir t. t. Be to, čia labai ilgai dirba pekara – kepyklos, kur galima įsigyti duonos, pyragų ir nesaldžių pyragėlių. Mes vienoje bandeles pirkome apie 12 valandą nakties. Taip pat sakoma, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje pavalgyti ir išgerti žmogui sočiai užtenka 7 eurų. Tikrai – viršyti tą sumą sunku. Prabangiai – už 12 eurų – pavalgiau tik turistiniame Mostare, kur dviese užsisakėme padėklą su įvairia žuvimi ir išgėrėme kelias taures vyno.

Be to, klientas čia labai vertinamas. Pavyzdžiui, antradienio vakarą ieškojome, kur pažiūrėti Euroviziją, tikėdamiesi, kad ją čia tikrai žiūrės kiekviename bare. Deja, taip nebuvo. Užtat kažkokioje kavinėje sakė „No problem, užeikit, įjungsim jums Euroviziją“. Ir tikrai gana ilgai specialiai mums ieškojo tinkamo TV kanalo. Tik tiek, kad pakliuvome, matyt, į musulmonišką kavinę, nes alkoholio ten nebuvo.

Taigi Sarajeve vieni iš kompanionų lankėsi Rotušės pastate, bet aš nėjau, nes labiau mėgstu Anthony Bourdaino keliavimo stilių – pasiklysti, paragauti, susipažinti su žmonėmis, ir neislankyti turistinėse vietose. Visgi vėliau nuėjome į centrą, kur esą daug balandžių ir kur vaikštinėja žmogelis, siūlantis nusipirkti batono ir palesinti balandžius.

IMG_20160513_194014

Beje, Sarajeve gyventojų yra panašiaip kaip Vilniuje.

Dar atkreipiu dėmesį, kad Bosnija ir Hercegovina yra viena iš labiausiai rūkančių šalių, rūkyti čia galima visur – ir patalpose. Mus aptarnavę padavėjai irgi užtraukė dūmą, stovėdami kampe ir žiūrėdami mūsų išsiprašytą Euroviziją.

Ramiai ir filosofiškai besišnekučiuodami pavakaroję pas Oliverį, kitą dieną nueiname pažiūrėti į miestą iš netoli mūsų kempingo esančios aikštelės. Oliveris pasakojo, kad per karą šiuo keliu ėjo frontas (Sarajevas buvo apsuptas serbų) ir nuo tos aikštelės miestą nuolat stebėjo serbų snaiperiai.

IMG_20160513_193641

IMG_20160513_193131
Vaizdas ryte pro kemperio langą į Sarajevą

Vilties tunelis

Atsibučiavę su Oliveriu ir pasižadėję sugrįžti, judame toliau. Tunel Spasa arba Vilties tunelis dabar yra muziejus, kuriame tikrai rekomenduoju pasisamdyti gidą. Jis pasakoja apie 1992-1995 metais vykųsi karą ir patį tunelį. Mes klausėmės kažkieno kito pasisamdyto gido, kuris pats dalyvavo kare ir vaikščiojo tuo tuneliu. Kas tas tunelis? Tai bosnų karių iniciatyva iškastas apie 800 metrų tunelis po oro uostu. Per karą Sarajevas buvo apsuptas serbų pajėgų, bet oro uostas buvo valdomas taiką turinčių palaikyti Jungtinių Tautų. Tuo slaptu tuneliu į apsuptą miestą buvo tiekiamas maistas, ginklai, pienas kūdikiams ir kiti svarbūs dalykai. Šiuo metu tunelis yra sugriautas, atstatyta tik 25 metrai, kuriais galima praeiti.

IMG_20160513_194152
Vietos, kuriose krito bombos ir žuvo žmogus, dažomos raudonai, simbolizuojant pralietą kraują. Tokių vietų yra daug kur šalyje. Taip pat matyti kulkų suvarpytas namas

Bilietas į muziejų kainuoja 10 KM (5 Eur). Čia įėjimas oficialus ir siūlau nesiderėti.

Mostaras

Paskutinį vakarą Bosnijoje ir Hercegovinoje praleidžiame sename Mostaro miestelyje. Jis yra istorinė Hercegovinos regiono sostinė, čia išlikusi sena musulmoniška architektūra ir kultūra. Klausėmės iš kelių miesto vietų aidinčio kvietimo maldai. Pagrindinis objektas čia – senasis Mostaro tiltas (serb. most – tiltas), statytas dar XVI amžiuje, ne kartą nugriautas (pvz., kad vienos kitų neišžudytų priešingose upės pusėse gyvenančios etninės grupės), ir 2004 metais galutinai atstatytas.

IMG_20160513_202245
Mostaro tiltas
IMG_20160513_202003
Vaizdas nuo tilto
IMG_20160513_202106
Vaizdas nuo tilto

Čia gana daug turistų, galima atsiskaityti eurais ir skaniai pavalgyti. Kai padavėjo paklausėme, kokios etninės grupės gyvena Mostare, jis juokdamasis atsakė: „Today – Chinese, my friend, I am not kidding“. O šiaip bosnai ir kroatai.

Blagaj dervišų namas

Pernakvoję Autocamp Blagaj už pigiai (už du kemperius ir 9 žmones sumokėjome apie 25 eurus) vykstame į Blagaj. Tai vietovė netoli Mostaro, kurioje XVI amžiuje įsikūrė dervišai. Ši vieta kalnuose, šalia ledinės upės gamtos apsuptyje, buvo ir dar yra skirta melstis, pabūti vienumoje. Dabar ji pritaikyta turistams, kurių, tiesą sakant, buvo tikrai nemažai. Įėjimas kainuoja 4 KM. Vyrai čia turi būti kelnėmis žemiau kelių, o moterys – ilgais sijonais ir galvą dengti skaromis. Šią amuniciją duoda prie įėjimo.

IMG_20160513_195349

IMG_20160513_195243

IMG_20160513_195108
Kūno apsivalymo kambario lubos Blagaj

Kravice kriokliai

Nors diena lietinga ir vėsoka, iš Blagaj lekiame prie Kravice krioklių. Iš viršaus, aikštelės, jie matosi tolumoje, o norint nueiti prie pat taip pat reikia susimokėti. Už dviejų kemperių stovėjimą ir 9 žmones sumokame 15 eurų.

IMG_20160513_195600

Nors diena buvo vėsi, pora mūsų kompanionų įšoko nusimaudyti skaidriame vandenyje ir nuplaukė prie kroklių. Aš tik pabraidžiau, bet pamačiusi gyvatuką vandenyje moviau lauk. Šiaip šiltesnę dieną čia tikrai būtų nuostabu ir nusimaudyti, ir ilgiau pabūti. Šalia, žinoma, veikia kavinė, kur išlindus iš ledinio vandens galima išgerti po stikliuką rakijos. Beje, veikia free wifi.

IMG_20160513_201837

Pabaiga

Štai čia ir baigiasi mūsų kelionė po Bosniją ir Hercegoviną. Manau, nepilnos 3 dienos šiai šaliai – tikrai per mažai, nes nuostabių vietų tikrai yra daugiau, mes aplankėme tik tai, kas mus buvo nors kiek pakeliui važiuojant link Dubrovniko. Šalis labai graži, dauguma kelių tikrai geros kokybės (Serbijos dalyje prastesni), yra ir mokamų, maistas skanus, palyginti nebrangus. O vaizdai džiugina ir tiesiog važiuojant. Žodžiu, įsimylėjau. Ir tikrai norėčiau dar sugrįžti.

3 mintys apie “Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas“

  1. Atgalinė nuoroda: Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos“ – Mažieji nuotykiai

Parašyk komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s