Pokalbiai. Eglė ir jos Azija

Kai ryte vos vos pliusas, mintys keliauja į šiltus kraštus. Atmintyje iškyla prieš porą metų matytos buvusios bendrakursės Eglės Aidetytės nuotraukos iš Pietryčių Azijos. Nuotraukose ji – trumpomis rankovėmis, plačiai besišypsanti, su tokiais pačiais laimingais žmonėmis. Argi kelionės ir nauji kraštai gali suteikti tiek džiaugsmo? Apie tai ir ne tik kalbuosi su pačia Egle.

Egle, pradėkim nuo pirmosios tavo kelionės. Ar prisimeni, kur pirmąkart nukeliavai, kada tai buvo?

Pirmoji mano kelionė į užsienį buvo labai trumpa, bet įsimintina – kartu su šeima keliavome pas tėvų draugus į Karaliaučių. Jį ir mano gimtuosius Druskininkus teskiria vos daugiau nei 200 kilometrų, tačiau tuomet kirsti valstybės sieną man atrodė kažkas neįtikėtino. Kiek pamenu, buvau gal 14 metų, nuotraukose buvau nutaisiusi labai rimtą ir kietą paauglės veidą, bet viduje net sproginėjau iš džiaugsmo. Kitokia tuomet man atrodė ir ta pati Baltijos jūra, ir sumuštiniai buvo skanesni, ir miesto fontanai nežemiški. Tai buvo pirmoji mano didesnė kelionė, bet, kiek pati save prisimenu, jau nuo mažų dienų sapnuodavau tolimus kraštus.

Esi kone metus gyvenusi ir keliavusi Pietryčių Azijoje: Kambodžoj, Tailande, Indonezijoj, Balyje, Malaizijoj… Kaip sugalvojai ten iškeliauti, ką veikei toje kelionėje?

Ne aš sugalvojau, o ta kelionė tiesiog pati subrendo. Kaip geras sūris, vynas arba kaip subręsta pats žmogus. Tada kelionė man bakstelėjo į šoną ir liepė užsisakyti lėktuvo bilietą į vieną pusę. Daugiau nieko nedariau (šypsosi).
Skaityti toliau “Pokalbiai. Eglė ir jos Azija“