Rygoje esu buvusi jau gal kokius 7 kartus, ir kaskart drąsiai sakau – šis miestas verčia jį įsimylėti. Tiek žiemą, tiek vasarą. Dar studijų laikais, pramokę kelis latviškus žodžius, važiuodavome į Rygą gotinių ir latviško alaus. Latvija apskritai žavi. Panaši į Lietuvą, bet kitokia. Tiek gamta, tiek kalba. Beje, dėl kalbos – šį kartą į Rygą važiavau kaip į tikrą užsienį, argumentuodama tuo, kad užsienio pojūtį kels vien jausmas, kad negali susikalbėti.
Skaityti toliau “Su meile iš Rygos“
Mėnuo: lapkričio 2016
Vytautas: „Niekada negalvoju, kur galėčiau grįžti. Visada galvoju, kur galėčiau dar nuvažiuoti“
Vytautą Juršėną pažinojau dar prieš kelerius metus dirbdama vienoje įstaigoje. Tada man atrodė, kad visi įstaigų žmonės (žinoma, išskyrus mane) – nuobodūs, neįdomūs, riboti. Pamačiusi, kad feisbuke Vytautas įdomiai rašo, nemažai keliauja ir savo keliones dar įdomiau aprašo kultūriniuose leidiniuose, savo nuomonę pakeičiau. Pokalbyje su Vytautu – apie keliones, rašymą, kylančias mintis ir kelionėse sutiktų žmonių draugiškumą.
Kšištofas: „Klajonės dažnai tampa bėgimu nuo savęs. Atrodo, kad savęs ieškai, bet iš tikrųjų nuo savęs bėgi“
Kšištofas Kšivecas – vertėjas, tinklaraštininkas, keliauninkas, skautas, karys savanoris. Taigi kuprinė su visu gyvenimu ant pečių jam įprastas dalykas. Pakviestas pasikalbėti apie savo keliones autostopu jis nusistebėjo: „Kad ką jau čia bekalbėti, klajojimai – praėjęs etapas.“
Tai kodėl klajonės – praėjęs etapas?
Skaityti toliau “Kšištofas: „Klajonės dažnai tampa bėgimu nuo savęs. Atrodo, kad savęs ieškai, bet iš tikrųjų nuo savęs bėgi““
Mažieji nuotykiai 