Vytautas: „Niekada negalvoju, kur galėčiau grįžti. Visada galvoju, kur galėčiau dar nuvažiuoti“

Vytautą Juršėną pažinojau dar prieš kelerius metus dirbdama vienoje įstaigoje. Tada man atrodė, kad visi įstaigų žmonės (žinoma, išskyrus mane) – nuobodūs, neįdomūs, riboti. Pamačiusi, kad feisbuke Vytautas įdomiai rašo, nemažai keliauja ir savo keliones dar įdomiau aprašo kultūriniuose leidiniuose, savo nuomonę pakeičiau. Pokalbyje su Vytautu – apie keliones, rašymą, kylančias mintis ir kelionėse sutiktų žmonių draugiškumą.

baemikkumi-skulpturu-parke-modo-saloje-p-korejoje-2014-m-geguze
Vytautas Modo saloje, P. Korėja

Kas tau yra keliavimas? Kodėl norisi keliauti? Kas čia per pinigų leidimas neaišku kam?

Turiu daug nekeliaujančių draugų, bet dar nė vienas nėra rėžęs, kad nereikalingai leidžiu pinigus (juokiasi). Viskas prasidėjo, kai buvusioje darbovietėje vykdavau į daug komandiruočių – nuvažiavau vienur, kitur, ir tai po truputį užvežė. Ankstyvoje jaunystėje, palyginti su draugais, keliaudavau nedaug, o vėliau, matyt, ėmė kažko stigti. Kadangi kelionių jau buvau šiek tiek paragavęs, supratau, kad tai man artima. Kiek leidžia galimybės, keliauju.

Be to, kelionės jau dabar man susijusios su rašymu (jis atskleidžia, kas vyksta viduje). Išvykos praplečia iki tol tik teorinėmis žiniomis apribotus horizontus, paįvairina mąstyseną, todėl ir tekstų tematiką. (Gal rašai knygą?) Mintyse – gal, bet, kad ji atsidurtų popieriuje, dar reikia perlipti per save. Perfekcionizmas. Tiesiog vis atidėlioji, atidėlioji, kol nebegali nebeparašyti. Be to, didelį tekstą labai sunku suvaldyti, o ir nesu tikras, kokią formą norėčiau rinktis rašydamas apie keliones.

Be tokių komandiruočių, trumpų kelionių, dažniausiai renkiesi, atrodytų, egzotiškesnius kraštus – Gruziją, Iraną, Armėniją, Pietų Korėją… Kodėl?

Jau ir taip esu aplankęs vieną kitą Europos šalį. Be to, studijavau teisę, darbe turėjau reikalų su ES įstaigomis, matau, kiek Europa formaliai susijusi su Lietuva. Turiu omenyje, kad ši Europos dalis Lietuvai tapusi tarsi tam tikras backyard‘as – nebe tokia egzotiška, kokia buvo sovietmečiu, į ją ir keliauti lengva. Matau, kad mes į tas šalis jau panašėjame, viskas niveliuojasi. Taigi domina kitoniškesnės šalys, tokios, į kurias didieji srautai turistų nekeliauja.

Beveik nekeliauju į kurortines vietas – nesakau, kad jos blogos, tiesiog į jas geriausia keliauti su antrąja puse. Pastaraisiais metais keliauju kitokioje draugijoje.

Chadziu tiltas Isfahane, Irane, 2015 m. rugsejis.JPG
Isfahanas, Iranas

Tai dažniausiai keliauji ne vienas? Kokius matai keliavimo vienam ir su kompanija privalumus ir trūkumus?

Keliones klasifikuoju ne tik pagal šalis, bet ir pagal tai, kaip, kiek ir su kuo keliauju. Yra trys kategorijos: keliavimas vienam, keliavimas su kažkuo ir keliavimas pas kažką. Dažnai tai kombinuoju. Pavyzdžiui, neseniai keliavau į Britaniją, kur aplankiau vieną velsietę, su kuria susipažinau keliaudamas Pietų Korėjoje – ten ji su draugu mane išgelbėjo iš kone beviltiškos padėties.

Visos keliavimo formos turi savų privalumų. Man, kaip intravertui, keliauti vienam, atrodytų, turėtų būti priimtiniau (šiokia tokia laisvė), bet ilgesnėje nei savaitės kelionėje vienam tampa sunku. Keliaujant mintyse užsimezga tarsi dialogas, ir noriu su kuo nors tomis mintimis (įspūdžiais, pastebėjimais, galų gale, on the spot humoru) pasidalyti, papasakoti, tada imu rašinėti žinutes draugams, kurie, turiu vilčių, vieną ar kitą dalyką supras. Keliaujant ilgiau nei savaitę šis nepakankamai išreikštų minčių dialogas tampa kratiniu, ima varginti. Keliaudamas dviese turi ką užknisti (ir kieno mintimis gali pats atsišviežinti) ir jautiesi labiau atsipalaidavęs – vienas pasirūpina vienu, kitas – kitu dalyku, vienas kitą, jei reikės, ištempsime. Kita vertus, keliaujant su kažkuo man taip pat kartais norisi pabūti vienam.

Apleistam Pripetes mieste Cernobylio zonoje Ukrainoje 2015 m. rugsejis 2.JPG
Pripetė, Černobylis

Ar būna, kad iškeliauji vienas, bet keliauji ne vienas?

Retai, galbūt kitiems tai pasitaiko ilgesnėse, kelių savaičių kelionėse. Aš tokių, deja, turėjau nedaug. Visai neseniai kažką panašaus patyriau Anglijoje. Pakeliui iš Londono į Kardifą sugalvojau užsukti į Stounhendžą. Ten sutikau vieną italę, įsibendravome ir gyvai aptarinėjant bei dalinantis skirtingomis perspektyvomis buvo daug smagiau. Apsikeitėme kontaktais. (Ar daug tokių pažinčių išlieka?) Nebūtinai visam laikui, bet nemaža dalis išlieka. Stengiuosi jų neužleisti. Pavyzdžiui, Isfahane susipažinau su viena iraniete – o iraniečiai apskritai labai draugiški, bendraujantys žmonės, kviečiasi į namus, tai bendraujame iki šiol; esame ir apsikeitę „lauktuvėmis“ – ten vyko buvusi mano klasiokė su vyru ir dukrele, o ta iranietė įtikino juos net pernakvoti svečiuose. Panašiai esame pasimainę miesto ir šalies aprodymu su gruzinais. Faina.

O vienam keliauti nebaisu? Man, kaip merginai, visokių baimių kiltų keliauti vienai.

Žinoma, yra tokių vietų ar aplinkybių, kur geriau vienam neatsidurti niekam (pvz., visi esame girdėję apie tam tikrus JAV ar Brazilijos miestų rajonus). Merginos dažnai tiesiog priverstos būti atsargesnės. Tarkim, esu pakliuvęs į tokias pačias aplinkybes, kokių pasitaiko merginoms, bet nejaučiau jokios grėsmės, o merginos jautė. Čia kaip dviašmenis kardas – viena vertus, moterys galbūt sulaukia ir daugiau pozityvaus dėmesio, su jomis noriau bendrauja, rodo dėmesį, padeda, bet joms kyla ir daugiau pavojų. Vaikiną tikriausiai dažniau aplenks ir norintys pabendrauti, ir turintys blogų ketinimų. Daug vyrų net nelabai žino, ką reiškia jausti grėsmę iš nepageidaujamų „gerbėjų“. Pats sykį buvau sulaukęs tokio dėmesio Helsinky – buvo labai keista ir nejauku, net ir suvokiant, kad turiu fizinį pranašumą. Bet kuriuo atveju, iš tokių situacijų negalima spręsti apie visus tos šalies žmones. Prieš keliaudamas bent trumpai pasidomiu tos šalies specifika – kurios vietos ar aplinkybės yra laikomos rizikingomis (yra ir universalių taisyklių, pvz., tamsusis paros metas praktiškai visad pavojingesnis). Man dar viską lengvina aplinkybė, kad nelabai vartoju alkoholio, ypač keliaudamas vienas.

Edinburgas, 2012 m. rugsejis.JPG
Edinburgas

Ar detaliai planuoji kelionę, ar pasilieki daug vietos ekspromtui?

Paprastai pasižiūriu, kokius objektus norėčiau aplankyti, kaip įdomiau pamatyti ir patirti tą miestą ar regioną, ko tikėtis. Stengiuosi susižymėti artimiausias metro stotis. Žodžiu, praktiniai dalykai – kur įsigyti bilietus, kada dirba muziejai ir panašiai.

Tai lankai muziejus, turistinius objektus, ar kaip tik jų vengi ir ieškai neišvaikščiotų takų?

Stengiuosi derinti, bet mieste, kuriame daug žymių objektų, aplankau ir juos. Užsidedu varnelę (šypsosi). Vis dėlto visada norisi unikalių patirčių, pajusti miestą pagal save, ir tai pavyksta keliaujant su kažkuo arba pas kažką. Keliaudamas vienas, ypač intravertiškesnis, nemėgstantis sėdėti baruose, dažniausiai lieki vienas su savo mintimis. (Bet gal tai nėra blogai?) Gal ir nėra, bet su mintimis panašiai kaip su fotoaparato atminties kortele – ji galiausiai užsikemša. Beje, neseniai keliaujant Lvove taip ir nutiko – kortelė pilna, o trinant kitas nuotraukas, kurias sunku atsirinkti, bėga brangios kelionės sekundės. Taigi keliaujant dviese tų minčių gali šiek tiek išleisti ir pasidaro geriau. (Gal reikia rašyti dar pačioje kelionėje?) Tada lieka mažiau pačios kelionės. Nebent keliautum 6 mėnesius. (O norėtum taip iškeliauti?) (Ilgai galvoja) Nežinau, kur tada grįžčiau. (Nekalbant apie darbus, o apskritai.) (Ilgai galvoja) Įmanoma, tiesiog dabar apie tai negalvoju.

geguzes-9-osios-fejerverkai-raudonojoje-aiksteje-maskvoje-2013-m-geguze
Maskva

Ar Lietuva tau atrodo įdomi keliauti šalis?

Lietuvoje, kaip ir užsienyje, išslapstyta daug gražių vietų. Galbūt nėra tokios įvairovės kaip užsienyje, bet tereikia tinkamai nusiteikti. Sakyčiau, keliones Lietuvoje labiau ėmiau vertinti tada, kai suvokiau nesantis apribotas vien ja.

Po Lietuvą daugiau ėmiau šniukštinėti 2008–2009 metais, kai pasijutau šiek tiek apsitrynęs vairuotojas. Esu nemažai apvažiavęs, bet dar yra tokių egzotiškų neaplankytų vietų kaip Skuodas, Mažeikiai ar Nemunėlio Radviliškis. Nors esu miestų žmogus, bet man smagu ir kažką pamatyti pakeliui, užsukti ir į neurbanizuotas vietas, užtaisyti turimas spragas. Pavyzdžiui, pernai po ilgo laiko buvau Palangoje ir tyčia važiavau senuoju vaizdingu keliu, žvyrkeliais nukrypau į Mingę, kurią taip pat labai norėjau pamatyti, nusukau į Panemunę pamatyti Karalienės Luizos tilto, atsitiktinai radau buvusią stovyklą-Buchenvaldo filialą „Oflager 53“ prie Pagėgių.

Kaip tik rytoj, važiuodamas pas gimines, užsuksiu į Visaginą, Didžiasalį.

Vardzios vienuolynas slaite, Gruzija, 2014 m. spalis.JPG
Gruzija

Taigi esi miestų žmogus?

Taip. Štai vienas draugas yra visiškai gamtos žmogus. Man gamtos paprastai užtenka tiek, kiek pamatau per traukinio langą. Žinoma, yra tokių vietų, kur būtų smagu apsilankyti ar pervažiuoti, bet nesakyčiau, kad apie jas svajoju; jei jos netoli norimo miesto, pakeliui tarp kažkur, tada daugiau šansų, kad užsuksiu.

Ar turi kokių būdų, kaip kelionėje pigiai susisukti?

Couchsurfing’u kelis kartus bandžiau naudotis, nepavyko, taigi naudojuosi tradiciniais būdais. Svarbu kelionę planuoti iš anksto – net nežinant tikslios datos dairytis skrydžių, stebėti kainas, suprasti bendrą situaciją – kada bilietas į pasirinktą šalį brangus, kada – pigus. Vis dėlto kokioje Skandinavijoje pasitaiko, kad bilietas kainuoja tiek pat ar net pigiau nei kelionė iš oro uosto. Naudojuosi viešuoju transportu, daug vaikštau pėsčiomis. Nakvynes taip pat geriau planuotis iš anksto, norint sutaupyti. Muziejais, vidaus transportu, lankytinomis vietomis verta pasidomėti iš anksto, ypač pravartūs yra vietinių arba ten besilankiusių, gyvenusių lietuvių patarimai.

Vis dėlto, norint pakeliauti užsienyje, Lietuvoje tenka pataupyti. Kadangi neturiu didelių įsipareigojimų, apskritai, manau, gyvenu neišlaidžiai, sutaupyti kelionei nėra labai sunku. Girdėjau, prancūzai turi posakį „Kas turi šunį, tas neturi atostogų“.

Saulelydis Sv. Jurgio pilies parke Lisabonoje, 2014 m. birzelis.JPG
Lisabona

Tai kur dar norėtum nukeliauti?

Neatmetu nė vieno žemyno ar salyno, bet vienas mano aiškiausių norų yra apsilankyti JAV. Šis noras toks skausmingas, toks užpūliavęs, tik vis nerandu tinkamos, galinčios ir norinčios tai daryti kompanijos. JAV, kiek girdėjau, geriau keliauti ne vienam, nes tiesiog taip nemažai susitaupo (automobilis, nakvynė). Norėčiau į Niujorką ir Naująjį Orleaną, kada nors gal pamatyti ir vakarinę šalies dalį. Daugelį traukia Azija, nes ten pigu, ten pirmu ypu norėčiau į Indiją, nors apie Aziją iš tiesų pernelyg nesvarstau. Iš Europos pagalvoju apie Skandinaviją, Belgrado-Atėnų liniją; dar Vieną, nes pastaruoju metu apvažinėjau nemažai buvusios Austrijos-Vengrijos teritorijos, tad norėtųsi į patį centriuką, kuris savu laiku buvo labai galingas miestas.

Yra nemažai tokių miestų, kurių buvau tik oro uoste, arba tokių, kuriuos visi, regis, aplankę, o aš ne – nors esu buvęs daug tolimesnėse vietose, pavyzdžiui, Tokijuje, bet nebuvau buvęs Londone, Dubline, Varšuvoje, Berlyne. Šiemet visus minėtus miestus pamačiau ir pats.

Stambulas, 2012 m. gruodis.JPG
Stambulas

Kuri Europos sostinė tau įdomiausia?

Kaip čia atsakyti ne banaliai (šypsosi)? Įdomios – didelės sostinės, bet negalėčiau išskirti vienos. (O į kurią norėtųsi grįžti?) Niekada negalvoju, kur galėčiau grįžti. Visada galvoju, kur galėčiau dar nuvažiuoti (šypsosi). Gal sakyčiau Paryžių, bet jis man šiek tiek „nuvalkiotas“ – buvau ten jau 3,5 karto. Pusė karto buvo tada, kai įsėdau ne į tą traukinį ir į Paryžių nuvažiavau per klaidą. Buvo komandiruotė, tad negalėjau sau leisti ilgiau pabūti. Bet lankantis pirmą kartą 2007-aisiais įspūdis buvo didelis. Tai buvo pirmasis mano aplankytas Vakarų Europos miestas. Pirmą kartą Vakarų Europoje ir Paryžius! Tuo metu atrodė, kad jis – ES turizmo sostinė, bet po kelerių metų nuvykęs į Barseloną padariau išvadą, kad Barselona pagal turistų skaičių – Paryžius kvadratu (juokiasi). (Bet Paryžius toks dviprasmiškas – vieniems labai patinka, kitiems – labai nepatinka, nes jie nusivilia nepamatę to įvaizdžio, kuris būna sukurtas.) Japonai turi tokį sindromą – kai nusivilia Paryžiumi, nes viskas ne taip, kaip tikėjosi, ir paskui lankosi pas psichologus. Beje, vienas draugas, lankęsis Tokijuje, minėjo, kad iš ten parskridus į Paryžių žmonių gausumo prasme apima toks pats jausmas, kaip iš Paryžiaus – į Vilnių.

Azijoje ypač daug didelių pagal gyventojų skaičių miestų. Ypač įstrigo Teheranas, tam tikrais aspektais nukonkuravęs ir Paryžių, ir Londoną, ir Maskvą bei Tokiją. Nors ir yra metro, bet gatvės nuolat užkimštos, nesibaigiantys transporto kamščiai, išskyrus trumpą siestą ir naktį. Teherano eismas palieka slogų įspūdį, kad net nosis nuo to slogumo ima kimštis – oras ten labai užterštas, nes nuolat varo senų automobilių srautas. Nuvažiavęs į Teheraną pagalvojau, kad va taip įsivaizdavau Kairą. Šviesoforų ten nepaisoma. Tokiame mieste jautiesi mažytis trupinukas.

Eifelio bokstas nuo Trocadero aikstes puses Paryziuje, 2015 m. rugsejis.JPG
Paryžius

Man dažniausiai grįžus iš kelionės atrodo, kad čia taip gražu, taip švaru, viskas taip gerai. Ar tau nėra tokio įspūdžio, kad visur gerai, bet namie – geriausia?

Pamenu, vienas draugas grįžo iš Indijos, kur nešvara, triukšmas, didžiuliai srautai tirliliuojančių automobilių, o kai ten esi mėnesį… Grįžęs sakė, kaip čia gerai. Važiuoji iš oro uosto per Naujininkus, ir kaip gražu, kaip žalia ir erdvu (juokiasi).

Man irgi grįžti į Lietuvą, ypač po ilgesnės kelionės, smagu. Bet greičiausiai dėl to, kad būnu pasiilgęs įprasto komforto. Jei keliauji vienas, kelionėje vis dėlto esi kiek įtemptos būsenos, negali visko daryti taip, kaip norisi – visko pamatyti, visko parašyti, t. y. skirti laiko atsipalaiduoti. Jei ne vienas – džiaugiesi, kad tuoj baigsis privatumo stygius, turėsi erdvės ir laiko pabūti su savimi, viską autentiškiau permąstyti.

Speriai uzsipildanti Shibujos pereja Tokijuje, 2014 m. balandis.JPG
Tokijas

Ar skaitai knygas apie keliones? Gal vyksti į kokį miestą jau apie jį prisiskaitęs romanų ir susikūręs vaizdinį, kažko tikėdamasis?

Miesto vaizdinį aš visada turiu, bet sukuriu jį dažnai iš nuotraukų, aprašymų internete, kartais draugų pasakojimų. Apie keliavimą dažniausiai skaitau internete. Su literatūra efektas priešingas – man įdomiau skaityti apie miestą, kuriame jau esu buvęs, ir knygoje tas vietas atpažinti. Vienas specifinis atvejis buvo su Paryžiumi, kaip tik neseniai buvau skaitęs Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, kur rašoma apie paryžietę. Kadangi Paryžiuje kelis kartus buvau buvęs, mintyse tas vietas atpažinau, o šį rugsėjį apsilankęs net tyčia kai kurias, minimas knygoje, apėjau dar kartą. Ir taip išėjo „sumuštinis“. Beje, labai skanus.

Nors minėjau, kad stengiuosi negrįžti ten, kur jau buvau, bet dėl komandiruočių nemažai kartų buvau ir Briuselyje. Vienu metu juokaudavau, kad Briuselyje buvau daugiau kartų nei Kaune (juokiasi).

Imamo aikste Isfahane, Iranas, 2015 m. rugsejis.JPG
Isfahanas, Iranas

Pabaigai papasakok kokį kelionės nuotykį.

Korėjoje, dieną prieš skrydį namo, avantiūristiškai sugalvojau nuvykti į vieną salą – Modo salelę, kurią pasiekti galima per kitas salas, sujungtas tiltais. Tą salą ir joje esantį skulptūrų parką buvau matęs Kim ki Duko filme „Time“. Nors su vienu draugu jau buvome pavargę po viso azijietiško keliavimo, kai sudėtinga užsisakyti, skaityti, o sala pasirodė esanti visiškame užkampyje, nusprendėme pabandyti. Vietiniai dažniausiai angliškai nešneka, išsiaiškinti, kur stotelė, atrodė sudėtinga, tad nusprendėme eiti pėsčiomis, mat žemėlapyje atstumas iki kelto atrodė ne toks jau ir didelis. Nuėjome iki kelio, kuris pasirodė autostrada, be kelkraščio pėstiesiems, bet, tolumoje matydami jūrą, vis tiek ėjome. Jūra pasirodė apdžiūvusi, dumblina, netoliese ėjo keli žvejai – stebėjomės, ką tame purve dar galima sužvejoti? Keltas taip pat pasirodė esantis toliau, nei įsivaizdavome. Bet, kad jau pradėjome, reikia nueiti. Pajūris buvo akmenuotas, eiti nepatogus, nuolat pūtė vėjas, o kelto stotis – tik neaiški būdelė, kažkas užrašyta vietiniu raštu. Draugui galiausiai atsibodo, jis nusprendė grįžti į viešbutį. Nusprendžiau šią avantiūrą tęsti vienas, nors jau buvo po pietų, o paskutinis keltas atgal, kaip supratau, už 2,5 valandos.

Kelte pirmyn bandžiau kam nors sumokėti už kelionę, bet pinigų niekas neėmė, supratau, kad sumokėti reikės grįžtant. Atplaukęs į salą ieškojau žemėlapyje matytos autobuso stotelės, kad nuvažiuočiau iki paplūdimio, bet neradau (ilgai ieškoti nebuvo laiko), o kiti keleiviai išsiskirstė kas sau. Navigacijoje pažiūrėjęs, kad iki paplūdimio gal 5 km, nusprendžiau eiti pėsčiomis – kažkodėl buvo apėmęs įsitikinimas, kad pajėgsiu, ir viskas baigsis gerai. Ėjau, bėgau, nes eiti nusibodo, paskui vėl ėjau, vėl bėgau, bet sala vis tiek atrodė labai toli: tiltai tarp salų, žemėlapyje mažiukai, išvysti tolumoj pasirodydavo didžiuliai. Galiausiai per vėją, visas sukaitęs, pasiekiau norimą paplūdimį. Buvo likę mažiau nei 1,5 val. iki kelto, kuris galėjo būti paskutinis.

Radęs kažkokią būdelę nusipirkau bilietą į skulptūrų parką ir pakalbinau darbuotoją, kuris pasakė, kad paskutinis autobusas bus už 5 minučių, o man iki stotelės net bėgant būtų bent 10… Bet, kad jau atėjau iki parko, juk reikia pamatyti, o kai bus, taip bus. Skrydis namo rytoj, o pavėlavęs į keltą, kad ir kaip mėgstu plaukioti, atgal neparplaukčiau.

Taigi pavaikščiojęs po parką, galvoje vis sukantis minčiai „ką daryt?“, lėkiau į stotelę. Mačiau einančius žmones, automobilių stotelę, tikėjausi, kad kas nors iki kelto paveš; užkalbinau keletą merginų, jos prisipažino išties atvažiavusios, bet… dviračiais. Galiausiai stotelėje pamačiau porelę – korėjietį ir velsietę. Jie puikiai kalbėjo angliškai ir mane nuramino, kad greitai bus autobusas, kuris nuveš į priešpaskutinį keltą. Smagiai su jais pasikalbėjome. Tuo metu buvo 2014-ieji, visi Krymo reikalai, pasikalbėjome apie Rusijos politiką, kuri, pasirodo, ir kitoj pasaulio pusėj žmonėm kėlė nerimą. Korėjietis reperis buvo matęs dokumentinių filmų apie Lietuvos bažnyčias, sakė, labai gražios. Žodžiu, jie žinojo visas kelto procedūras – pasirodo, reikia užpildyti kažkokią formą. Kol ją pildžiau, jie už mane pastovėjo eilėje, todėl spėjau į keltą, nors dalis žmonių, stovėjusių eilėje už manęs, į jį nebespėjo. Kelte jie mane pasitiko su arbata, taip ir susidraugavome, ir šią draugystę išsaugojome – šiemet pas velsietę ir jos vaikiną apsilankiau Britanijoje.

Kaskadu kompleksas Jerevane, 2014 m. spalis.JPG
Jerevanas

Tai kelionės tavęs neatbaido, nepaisant to, kad esi patyręs ir nemalonių dalykų, ir sutikęs nemalonių žmonių?

Tikrai neatbaido. Vis dėlto visose šalyse, kuriose keliavau, nemalonių žmonių yra mažuma. Nors ir skiriasi tradicijos, papročiai, gyvenimo būdas, bet gero ir negero linkinčių žmonių proporcija visame pasaulyje veikiausiai panaši. Daug mūsų tiesiog nori to paties – šiek tiek užtikrintumo, šiek tiek naujovių bei nuotykių, nuoširdaus ryšio ir pagarbos.

Ačiū tau, Vytautai, už interviu praktiką 🙂

Susidomėjusiems keletas nuorodų į Vytauto tekstus:

Lipšniam Irano dusuly („Literatūra ir menas“)

Iranas – šalis, kur pasitinka daugybė unikalių dalykų („15min“)

Pavasaris be pauzių („Literatūra ir menas“)

Japonija. Kitoj pasaulio pusėj („Literatūra ir menas“)

Parašyk komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s