Kodėl Klaipėda yra gerai

Velykų savaitgalį praleidome Klaipėdoje. Paprastai, kaip jau keletą metų tenka pataikyti, mieste būna šalta, lyja, apsiniaukę, sklandžioja rūkai, kaukia stipriausi vėjai ir net vasarą reikia šiltos striukės. Šis savaitgalis buvo šiltas, ramus ir pati Klaipėda netgi man patiko (!). Na kodėl, kodėl gi negalėtų taip būti visada?! Taigi trumpai apie tai, kodėl norint prie jūros reikia važiuoti į Klaipėdą.

IMG_20160326_225315
Skaityti toliau “Kodėl Klaipėda yra gerai“

Popietės nuotykis – televizijos bokštas

Kai visas Vilnius šurmuliavo Kaziuko mugėje, kavos atsigerti nusprendėme televizijos bokšte. Jame esu lankiusis tik kartą – kadaise bakalauro laikais, kai vyko nemokamos ekskursijos studentams. Šį kartą užsikėlimą į bokštą vyras buvo gavęs dovanų, tad su anyta ir teta nusprendėme popietę praleisti kaip nors įdomiau. O dar kai orai tokie – nei tai žiema, nei tai pavasaris, ir dar apsiniaukę, lauke būti kažko visai nesinorėjo. Televizijos bokštas mums pasirodė puikus pasirinkimas.

Didžiausias nuotykis užsikelti į bokštą iš tikrųjų buvo tetai – ji nuolat kūrė katastrofų vaizdus, kad bokštas būtinai nuvirs, arba užstrigsime lifte, arba… O mes, aišku, prisidėjome pasakodami, kad bokštas siaubingai siūbuoja. Juokai juokais, bet eidama link bokšto vis atsigręždavau pažiūrėti, ar ji dar nepabėgo.

IMG_20160305_181217
Skaityti toliau “Popietės nuotykis – televizijos bokštas“

Mažoji vaikščiojimo nauda

Nesu girdėjusi, kad kas skųstųsi, jog per daug vaikšto ar vaikščiojo, bet esu girdėjusi, kaip skundžiasi močiutės, nebegalinčios išeiti į lauką. Kad vaikščioti naudinga, teigia kone visi sporto ir medicinos specialistai. Kad tai naudinga, pajaučiau ir savu kailiu. Skirtinguose šaltiniuose rašoma įvairiai, bet apibendrinus galima pasakyti – 10 000 žingsnių kasdien yra geriausias sportas ir puikiausia fizinė veikla. Kodėl?
Skaityti toliau “Mažoji vaikščiojimo nauda“

Begalybė Vilniaus Sapieginės parkuose

Jeigu gyvenate ne Antakalnyje ir vaikščioti palei upę, žmonių pilnutėliuose Vingio ar Bernardinų parkuose nebesinori, verta apsilankyti Šilo ir Šveicarijos parkuose Antakalnyje. Šie parkai – kaimynai, skiriami vienos Žolyno gatvės. Jie priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Juose iki pat Pūčkorių atodangos eina Sapieginės pažintinis takas.

Į šiuos parkus mes einam kone kiekvieną savaitgalį, o kai orai geri ir vakarai ilgi – dar ir šiaip šiokią dieną. Kas nuostabiausia – kaskart, jei nepabijai nusukti nuo pagrindinių takų, nueisi ten, kur nesi buvęs. Mes ten lankomės jau kokius 4 metus beveik kiekvieną savaitgalį, ir kaskart randam nematytų vietų! Kartą esam nupėdinę net iki Pūčkorių atodangos. Nuo Antakalnio gatvės tai tikrai nemažas kelio gabalas, turint omeny, kad teks kažkaip ir atgal pareiti. Šiais miškais galima nukeliauti iki Belmonto ir net Užupio.

12132915_728373993961246_2128022853_n
Vaizdas rudenį nuo Pūčkorių atodangos

Skaityti toliau “Begalybė Vilniaus Sapieginės parkuose“

Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė

Kai šiomis dienomis, o gal net visais šiais mėnesiais, lauke nuolat kovoja žiema ir pavasaris, kai saulė išlenda retai, nori nenori mintimis keliauji ten (arba į tada), kur šilta ir saulėta. Tokiomis dienomis prisimenu vasaros nuotykius ir pasvajoju apie naujus. Šįkart noriu pasidalinti nuostabia kelione į Saremos salą Estijoje.

Į Saremą važiavome keturiese nuosavu automobiliu 2013 metais vienam savaitgaliui per Jonines, birželio mėnesį. Kelias tolimas (iki Virtsu kelto nuo Vilniaus – apie 550 km, taigi kone 7–8 valandos, mat kelionė su pertraukomis), bet tai niekis, nes nemažas ruožas eina palei pat Latvijos pajūrį, tad visada galima sustoti papietauti ir nusimaudyti. Arba užsukti kur nors karvučių. Mums važiuojant buvo labai ramu, žmonių kone nebuvo matyti, nors oras ir buvo neblogas, tad galėjome laisvai mėgautis jūra. Ši nuotrauka iš vakaro prie jūros Latvijoje jau grįžtant namo.

IMG_1417
Skaityti toliau “Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė“

Nuo ko pradėti mažuosius nuotykius, arba ką nuveikti Vasario 16-ąją, kai nenori būti mieste

Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji man yra tos šventės, kai tikrai jauti šventę. Ir ne vien dėl to, kad nedarbo diena (nors tai, tiesa, nemenkai prie šios nuotaikos prisideda). Mieste vyksta nemažai renginių, koncertų ir panašių dalykėlių, kūrenami laužai, visur vėliavos, trispalvis apšvietimas… Jaučiama vienybė! Tokiomis dienomis tikrai džiaugiesi, kad gimei nei per anksti, nei per vėlai – gimei pačiu laiku.

Vis dėlto šį kartą nusprendžiau, kad nenoriu grūstis miniose, be to, tiek daug dar man nematytų ir nelankytų laisvos Lietuvos vietų, tad šį laisvadienį nusprendžiau išnaudoti Lietuvai tyrinėti nepaisydama to, kad oras, atrodytų, keliauti nėra labai palankus – drėgna ir šalta. Taigi šį kartą su trimis kompanionais keliauju į Lentvarį.
Skaityti toliau “Nuo ko pradėti mažuosius nuotykius, arba ką nuveikti Vasario 16-ąją, kai nenori būti mieste“

Pradžia. Kodėl reikia mažųjų nuotykių?

Niekada negalvojau kurti tinklaraščio, nes niekada nemaniau galinti įdomiai rašyti, pasakyti kažko naujo, kas jau nebūtų tūkstantį kartų pasakyta. Ir nemanau, kad dabar galiu. Tiesą sakant, niekada nebuvau ir aistringa keliautoja, nenustygstanti vietoje aktyvistė. Tikrai nepasakyčiau, kad ir dabar esu. Esu visiška vidutinybė. Kaip rašo vienas įkvepiantis autorius Jamesas Altucheris knygoje „Pasirink save“: tai, kad esame vidutinybės, nereiškia, jog negalime pakeisti pasaulio. Arba bent pabandyti, pridėčiau.
Skaityti toliau “Pradžia. Kodėl reikia mažųjų nuotykių?“