O šiaip, kai pmsas praeina, visai gal gražus tas gyvenimas!😁 (Ir tu jame)
Apskritai neįsivaizduoju, kaip žmonės senais laikais išbūdavo tą tamsųjį laiką - jis toks ilgas. Kurdavo, gamindavo, bendraudavo sau žvakių šviesoje? Gerai, kad jau 8 val. pramerkus akis kažkiek šviesiau. Taip ir gyvenu viltim greit greit turėt šviesius namus ir gėlynus. Bliamba, norėtųsi jau ir apie kažką kita pasvajoti🤷
Foto @turbonaite 🌲
"Nu tu blet blet", - neretai išsprūsta pažiūrėjus į save veidrody.
Kone kaskart grįžus su sese pokalbiai pasisuka link to, kuri baisesnė: kurios paakiai labiau pajuodę, dantys ir nosis kreivesnė, plaukai labiau nupezę ir rankos labiau ištežusios. Čia kaip pensininkai, tik ne apie sveikatą (nebetoli ir tai). "Neišsigalvokit", - tete net pasakė, kai eilinį kartą svarstėm, IŠ KUR mes tokios baisios (argi skamba ne kaip priekaištas tėvams?). Šiaip tai neprisimenu, ar kada kas sakė, kad esu negraži. Net kai buvau kreivais dantimis. "Kas mylės, tas mylės ir su kreivais dantim. Čia individualumas", - vis atsakydavo tete, kai prašydavau uždėt breketus. (Juos visgi uždėjo, kai vienas dantis užaugo palubėj, o kitas kone horizontaliai.) Ir mylėjo gi!
Tema banali iki negalėjimo, bet atrodo amžina. O visgi manau, kad daug merginų ir moterų pačios įsikalba tą menamą negražumą, tą per sukoštus dantis "negaliu į save žiūrėt". Kaip baisu, ar ne? Gal įteigia grožio standartai, žurnalai, kosmetikos pramonė - nežinau, turbūt. Nors ir nemačiau pavyzdžio dažytis ar pūstis lūpas (vargšės, vargšės šiuolaikinės mergaitės!), ar šiaip baisingo dėmesio išvaizdai, bet va žiūriu į beužkrentančius vokus ir pigmentines dėmes pramaišiui su inkštirais, neaišku nuo kur augančius retus plaukus ir galvoju: nugi tikrai blet. Apskritai pastebiu, kad moterys, bandydamos atrodyt gražios, dažnai pasiekia priešingą efektą: nuo dažymo nebepataisomai nušiursta plaukai, o kur dar makiažas, tinkamas tik Drag queen pasirodymams.
Ir dar man atrodo, kad kitos be makiažo tai tikrai natūraliai gražios, o aš... Ir man pačiai gražiausios tos, kurių graži oda, plaukai ir šypsena (daugiau nieko ir nereikia) - tie dalykai, kurie - kaip netikėta! - pas mane būtent nekažką. Ir būtent prigimtiniai dalykai, o ne manikiūrai, makiažai ar plaukų dažai. Štai ir aš dažau plaukus, nes nepatinku sau žila ir "nublukusi". Bendrame fone.
Ir rašau ne dėl to, kad dabar visi komentuotų “tu graži” - ir taip suprantu, kad viskas su manim (ir kitais) yra OK, ale kaip nevaryt ant to atvaizdo veidrody? Visgi kai pagalvoju, ar gulčiaus po skalpeliu, kad kažką pasitvarkyčiau, - tikrai ne. Tai gal vilties yra?
Go with a flow, bet žiū ir kažko nekantriai lauki, taip nekantriai, kad nori, jog dienos tiesiog greičiau prabėgtų. Aš laukiu remontų (žinau, nusibodusi tema, man pačiai iki kaklo) ir jų pabaigos - kažkaip laikas bėga, o niekas nesikeičia, niekas neprasideda, tik nuolatinės dulkės namie. Kuo greičiau! Taip ir Mykolui kartais priekaištauju, kad kai kurių remonto reikalų nedaro čia ir dabar. Laukiu vasaros, kad būtų veja (užaugusi, žinoma) ir gėlynai. Na, tie gražūs jau, kokie būna po kokių trejų metų. Bet aš dabar noriu jų.
Ir taip kartais pagaunu save galvojant apie tai - aš juk noriu, kad dienos greičiau prabėgtų. Dienos, mėnesiai - mano gyvenimo dalis!
Nežinau, kaip kitiems, bet man reikia nuolat mokytis laiko. Gal esat skaitę Michaelio Endes knygą “Momo”? Apie laiko vagis, tuos, kurie skatina taupyt laiką jų kasoj, o paskui “nebeturim laiko”. Tai va, tenka vis sau primint, kad viskas po truputį ir viskas savu laiku. Dar galvoju, kad tas nekantrumas susiveda į daug dalykų - nebemokėjimą sulaukt dalykų jiems natūraliu laiku, kad ir braškių (gi gali nusipirkt jų net gruodį), savęs spaudimą kad ir sutaupyt kelis tūkstančius, greit, dabar (ar jau sutaupei? Ar jau??), nors tam reikia bent pusmečio. Norą gaut dalykus minimaliom pastangom, o geriausia išvis be jų.
O iš tikrųjų pilstau čia iš tuščio į kiaurą, nes sėdžiu visą dieną kavinėse, dirbti nenoriu, noriu gulėti kokone ir laukti, kol prabėgs mano laikas. Pirmiausia iki keramikos, paskui iki miego. Gerai tiems, kuriems kasdien vaivorykštės ir pozityvas.🧚
Vakar pakalbėjom su Rūta apie šiukšlių ir šiaip klimato reikalus, šiandien pagaliau paklausiau @ispakuota podcastą apie “zero waste” - kilo ir man įkvėpimas parašyt.
Pirmiausia, apie idealybės reikalavimą, pirmiausia gi iš kitų. Pavyzdžiui, jei žmogus sakosi gyvenantis tvariau, visada atsiras tų, kurie užbadys pirštais, nes gi jis turi iphone! O dažniausiai šie badytojai patys valgo sausainius su palmių aliejum sėdėdami ant odinės sofos. Aš irgi kartais valgau sausainius su palmių aliejum, nes jo visur yra (snickersuose😭), bet nebaksnoju į kitus. Lengviausia iš kitų reikalaut idealybės, maksimumo, kad jie atsisakytų viso šiuolaikinio gyvenimo ir išsikraustytų į iš karvės mėšlo sulipdytą trobelę be elektros, kai patys tris pomidorus dedam į plastikinį maišelį.
Kitą pusę šis maksimalizmas išvis užknisa ir tada atrodo, kad geriau net nepradėt - vis tiek nepadarysi visko, planetos neišgelbėsi ir t.t.
O aš manau, kad galim daryti tiek, kiek galim, svarbiausia pusiausvyra: nešioju odinius batus, bet nevalgau mėsos ir dažniausiai apsiperku padėvalkėse, perku veido kremą plastikinėj pakuotėj, bet naudoju kietąjį šampūną, perku virtuvines kempinėles, bet naudoju menstruacinę taurelę. Galvoju, gal geriau išeit “tas ant to” nei į didelį minusą? Daryt bent kažką vis tiek yra daryt. Tikėtina, kad tada vis tiek apie tai pagalvosi vis dažniau ir nepulsi pirkt madingųjų metalinių šiaudelių, nes… nu jų tiesiog tau nereikia.
Mes “zero waste” vartojam su humoru, nes juk tikrai taip gyventi šiais laikais reikia labai daug pastangų, o apsipirkt išvis sudėtinga (pabandysiu ir aš kada tą iššūkį #apsipirkbeplastiko - haha, sėkmitės). Štai kai šiltinom stogą, vatas parišinėjom virvele. Ir pritrūkom. Tada suraišiojom iš nukarpytų likučių ir juokėmės, kad žiauriai “zero waste” čia pavarėm.😁 O iš tikrųjų viskas vien iš taupumo - nieko negaliu padaryt, augau taupumo atmosferoj, kur pirkt reik kuo mažiau, o kiekvienas šūdelis gali būti sunaudojamas. Tad, pvz., išmesti juostelės ar gero maišelio nuo dovanų aš tiesiog ne-ga-liu.
Tai linkiu tiesiog daugiau pagalvot apie tai, ar mums išvis reikia to, ko norim. Kad ir man naujos kompo kuprinės, kai turima yra gera, tik… negraži.🤷
