Pokalbiai. Ieva ir jos pradžios

Sunku Ievą apibūdinti vienu žodžiu. Bandant glausčiau, Ieva Vedeikaitė – mano semiotikos laikų grupiokė, fotografė, meno renginių kuratorė, keliauninkė, kelionių organizatorė, šiaip visų galų žinovė ir nuostabi pašnekovė, šiuo metu įsikūrusi Islandijoje. Kadangi žinojau kelis įdomius jos gyvenimo faktus, kuriems pati niekada neturėjau drąsos ryžtis, buvo labai įdomu apie juos pasišnekėti. Ir suprasti, kad nauja pradžia gali laukti ir kelio viduryje.

islandija2.JPG
Islandija. Visos nuotraukos Ievos

Ievuk, esi apkeliavusi nemažai šalių (Islandija, Prancūzija, Ispanija, Amerikos šalys, Azerbaidžanas…). Kuri labiausiai įsiminė? Ar yra vietų, kur tikrai norėtum sugrįžti?

O man vis dar atrodo, kad labai nedaug kur buvau, bet čia jau per didelis apetitas. Na, visos kelionės buvo labai skirtingos, ypač keliavimo būdai. Dažniausiai keliaudami turime labai nedaug laiko, daugiau mažiau planuojame, neturime prabangos tiesiog klausytis intuicijos ir leisti, kad šalis pati save parodytų. Dėl to man dabar labai patinka kartais grįžti į tas pačias vietas ir analizuoti savo skirtingas patirtis. Juk pirma kelionė į kokią egzotiškesnę šalį būna labai romantizuota, juslės labai aštrios, o, tarkim, trečią kartą jau pamatai visai kitus niuansus.

Aš visada mielai grįžtu į Kaukazą, ten praleidau nemažai laiko, todėl jau yra žmonių, kuriuos stengiuosi aplankyti. Dar man labai įstrigo pastaroji kelionė į JAV, iki tol niekada nebuvau tokioje didelėje valstybėje. Dabar man nebėra sąvokų „amerikietis“ arba „amerikietiška kultūra“, nes ten visko nežmoniškai daug ir viskas kardinaliai skirtinga, tiek gamtovaizdžiai, tiek žmonės. O šiaip tikrai nėra nė vienos vietos, kur kažkodėl nebenorėčiau grįžti.

Kur dar nesi buvusi, bet labai norėtum nuvykti?

Ateities planų galvoje labai daug, bet jei reikėtų rinktis vieną paskutinę kelionę, turbūt tai būtų Mongolija. Negaliu paaiškinti tos traukos, gal ji atėjo iš kokių vaikystės pasakų. Na, ir šiaip man labai patinka dykumos, stepės ir visokios tuštumos. Jose gyvenantys žmonės irgi specifiniai, tokiais kiaurai veriančiais žvilgsniais. Ir dar labai norėčiau apglėbti tikrą baobabą Madagaskare (šypsosi).

azerbaidzanas4
Azerbaidžanas

Taip pat esi gyvenusi ne vienoje šalyje. Kas paskatindavo išvažiuoti iš namų, išsikraustyti kitur?

Kiekvieną kartą buvo skirtingos priežastys. Į Rumuniją važiavau su mainų programa. Tai buvo vienintelė ne Vakarų Europos valstybė sąraše ir labai džiaugiuosi, kad ją pasirinkau. Vėliau mečiau magistro studijas ir be didesnių planų išvažiavau į Azerbaidžaną. Tuo metu man tiesiog nebuvo gerai ten, kur buvau. Turėjau asmeninių problemų, nebegalėjau susikaupti studijoms ir darbui. Jaučiau, kad grimstu kažkur gilyn, pradėjau vartoti daugiau alkoholio, todėl reikėjo kažką kardinaliai keisti. Čia buvo toks žingsnis, kurį gali žengti tik 22 metų žmogus, dabar jau pasidomėčiau vizomis ir politine situacija, bet tada viskas atrodė labai lengva (šypsosi).

rumunija
Rumunija

O dabar esu Islandijoje. Norėjau išvažiuoti trumpam laikui ir šiek tiek atsigauti finansiškai, bet kartu ir pakeliauti, todėl rinkausi šalį pagal savo skonį.

Esi nuėjusi bene 1000 km piligriminio kelio Ispanijoje. Pasidalink įspūdžiais, ar patyrei nušvitimą?

Pasirinkau vieną nepopuliaresnių kelių (Via de la Plata), vedančių iš Sevilijos į Santiagą kiek daugiau nei 1000 km. Be to, ėjau lapkričio–gruodžio mėnesiais, todėl buvo daug vienatvės ir visi metų laikai iš pietų kylant aukštyn. Na, tikrai nėjau kažko ieškoti ar gydyti žaizdų, net neturėjau svarbesnių klausimų galvoje. Klausimai ir atsakymai atsirado pakeliui. Tiesą sakant, man pirmiausia labiau rūpėjo fizinis išbandymas. Aš iš tų aukštų žmonių, kurie visada jaučiasi truputį nerangūs ir neturi pasitikėjimo savo kūnu. Tiesiog norėjau sau įrodyti, kad viskas įmanoma, net ruoštis žygiui tingėjau, praktiškai išskridau nuo sofos.

Visų pojūčių taip trumpai nenupasakosiu, bet buvo absoliučiai visko, įskaitant baimes ir kelias ašaras. Bet labai rekomenduoju visiems tai patirti, pirmą kartą būtinai vieniems, geriausia net be muzikos ausyse. Labai keistas jausmas visą parą prabūti su savimi be jokių trukdžių, labai keisti dalykai pradeda lįsti į paviršių, visokiausi tolimi prisiminimai. Buvo be galo sunku visom prasmėm, bet dabar atrodo, kad iki šitos kelionės aš išvis nekeliavau.

Žmonių sutikau labai nedaug, todėl džiaugiausi kiekviena pažintimi. Su kai kuriais prakeliavau po keletą dienų, paskui vėl likdavau viena. Izoliacija buvo ir ta prasme, kad nekalbu ispaniškai, bet, tiesą sakant, tokioj kelionėj tai priėmiau kaip privalumą. O žmonių ten susirenka visokiausių, nuo tikrų piligrimų iki už kažką atgailaujančių. Bet man buvo smagiau su tais kitokiais… kurie parūko, nusikeikia ir eina pirmyn.

Tiksliai nepamenu biudžeto, bet buvo netoli 1000 eurų. Iš viso ėjau 35 dienas, miegojau piligrimų nakvynės namuose, dažnai ten būdavau viena. Kasdien maitinausi labai kukliai, bet kiekvienam regione stengdavausi paragauti vietinių patiekalų. Retkarčiais leisdavau sau pavalgyti iš piligrimiško meniu kavinėje (trijų patiekalų pietūs už maždaug 8–10 eurų). Na, ir atėjus į Santiagą leidau sau dvi naktis viešbuty ir vieną gerą vakarienę.

Manau, kad galima ir į pusę tos sumos sutilpti. Kai kurie nakvynės namai yra nemokami, kai kurie prašo paaukoti, kiek negaila. Visur yra virtuvės. Tik su mažu biudžetu reikėtų gerokai daugiau planuoti.

azerbaidzanas2
Azerbaidžanas

Žmonės neretai nekeliauja, nes mano, kad keliauti labai brangu. O kokios tavo kelionės? Ar išleidi daug pinigų?

Čia sudėtingas klausimas. Dažnai būna ne tiek brangu, kiek įsikalbam. Arba norai gerokai didesni už galimybes, o žmonės per atostogas kažkodėl linkę kompensuoti tai, ko paprastai nedaro namie. Arba atvirkščiai – dažnai tiesiog pagailim pakrapštyti santaupas, kad ir kaip kažko norisi, bet tada ir ta kelionė apkarsta.

Mano dabartinės kelionės jau skiriasi nuo studentiškų, bet aš, kaip ir visi, turiu asmeninių prioritetų. Pavyzdžiui, aš vis dar galiu nusipirkti 15 val. trukmės pigesnį skrydį per tris šalis vietoj brangaus, bet tiesioginio. Ir tai ne vien iš taupumo, bet ir dėl nuotykio, ypač žinant, kad po kelerių metų galvosiu kitaip. Man taip pat nesvarbu, kur miegoti: viešbuty, pas bobutę ar palapinėj. Iš vis man tikriausiai labiausiai gaila atiduoti pinigus viešbučiams, nes kelionėse daugiausia laiko praleidžiu lauke, todėl vaizdo pro langą man nereikia.

Bet dabar jau nebegailiu maistui, t. y. man svarbu paragauti vietinių patiekalų, to regiono vyno, tai teikia labai didelį malonumą. Bet aš taip pat vis dar tranzuoju, keliauju pėsčiomis, couchsurfinu. Apskritai kelionėms nereikia daug pinigų, jei su turimu biudžetu jautiesi komfortiškai.

Gal prisimeni ką nors susijusio su kelionėmis, ką galėtum pavadinti didžiausiu nuotykiu?

Man vis vien įspūdingiausios tos biedniausios studentiškos kelionės. Komfortas yra gerai, bet jis nuslopina daug azarto ir emocijų. Man patiko pirmoji didesnė kelionė po Europą, kai neturėjom pinigų ir niekad nežinojom, kur nakvosim. Tokiom sąlygom kasdien patiri labai daug baimių ir gerų emocijų. Tai labai padeda pažinti savo silpnąsias vietas, na, ir sužinoti, su kuo po kelionės nebedraugausi (šypsosi).

Tranzavimas Kaukaze kiekvieną kartą yra didžiausias nuotykis. Ten labai sunku nuvažiuoti, kur tau reikia, kelionė dažniausiai pasibaigia šeimos baliumi vairuotojo namuose.

azerbaidzanas3
Azerbaidžanas

Ar esi keliavusi Lietuvoje? Ar ji tau įdomi kelionių atžvilgiu? Kokia Lietuvos vieta tau gražiausia, įdomiausia, kur norisi nuvažiuoti?

Lietuva man nesvietiškai graži. Yra kelios vietos, kurias atsitiktinai atradau, pvz., Salų kaimelis Aukštaitijoje, esantis vidury ežero. Taip pat man labai patinka eiti į žygius Dzūkijoje, kuri šiaip jau man yra mistiškiausias regionas, gal todėl, kad man mažiausiai pažįstamas. Daugiausiai keliauju po Žemaitiją, ten daug gražių vietų ir žmonės man fainiausi (juokiasi).

O kitos vietos yra labiau nostalgizuotos ir atsekusios iš vaikystės. Pavyzdžiui, Švėkšna man visada bus gražiausias Lietuvos miestelis, ten praleidau keletą vasarų. Na, ir daug ypatingų vietų aplink Klaipėdą, ypač Karklė ir Smiltynė. Smiltynę visi dažniausiai pravažiuoja pakeliui į Nidą arba greitai prabėga jūros link. Bet vietiniams klaipėdiečiams ten nutinka daug gražių pirmų kartų (šypsosi). Ir šiaip pati kelionė iš miesto per marias į gamtą yra magiška.

azerbaidzanas
Azerbaidžanas

Dabar gyveni Islandijoje. Kaip kas kodėl?

Taip, jau trečius metus gyvenu Islandijoje, užsilikau, kaip ir daugelis pirmą kartą atvykusiųjų. Čia labai ypatingas gamtovaizdis ir jis kažkaip mane atitiko. Islandija labai dvilypė, todėl arba iš karto pakeri, arba labai nepatinka. Viena vertus, čia yra labai saugu visomis prasmėmis. Nusikalstamumo beveik nėra, nesunku susirasti darbą, geri atlyginimai, gera socialinės rūpybos sistema, daug galimybių mokytis, laaabai įspūdinga gamta. Bet kartu čia sunkus klimatas, saloje jautiesi izoliuotas, iškristi ir pakeliauti yra brangu, šiaip viskas be proto brangu ir nėra didelio pasirinkimo. Kartais man labai trūksta elementariausių dalykų, pvz., šviežių vaisių ir daržovių. O jei esi miesto žmogus, gali iš karto išprotėti iš nuobodulio.

islandija4
Islandija

Ir taip, labai sunku su ta saule. Žiemą turim 4 valandas šviesos, tikrai nėra lengva. Daugelis gelbėjasi žuvies taukais ir kelionėmis į šiltesnius kraštus, dar gelbsti geoterminiai baseinai, kuriuos galima rasti kiekviename kaime. O vasarą išvis netemsta, daugelis dėl to taip pat kankinasi. Bet man tai labai patinka, ypač eiti į žygį naktį, kai nereikia išgyventi, kad greit sutems. Prie tos šviesos greitai pripratau, dabar net užuolaidų neužtraukiu. O juokingiausia yra savaitgaliniai shame walk, kai girti žmonės pabyra iš barų ir staiga suvokia, kad visi juos mato (juokiasi).

Islandus sunku nusakyti keliais žodžiais. Na, jie skandinaviški… Labai draugiški, bet atsargiai prisileidžia. Dažnai atsargiai žiūri į užsieniečius, todėl pats turi dėti daug pastangų, ypač mokytis kalbą, ką daugelis pritingi. Bet susidraugavus su islandu, jis tavęs nebepaleis visą gyvenimą…

O šiaip mane labai žavi šita tauta. Žmonės labai solidarūs, pilietiški, reaguoja į bet kokią neteisybę. Keista, kad tokia maža tauta yra labai progresyvi. Man patinka, kad moterys čia jaučiasi lygevertėmis visomis prasmėmis, tai, kad užtikrinti mažumų teises ir priglausti daugiau pabėgėlių, negu tau priklauso, yra natūraliai suvokiami dalykai. Man tai labai svarbu.

islandija3
Islandija

Su draugu prancūzu, kuris irgi nemenkas nuotykius mėgstantis keliautojas (dviračiu apkeliavęs Pietryčių Aziją), esate nusipirkę namą Islandijoje. Ar tai reiškia, kad planuojate „nusistovėti“ ir Islandijoje pasilikti… visam?

Na, nusipirkom griuvėsėlį, kuris kada nors taps labai gražiu namu. Kol kas statybiniai darbai yra mūsų prioritetas, norime atidaryti nedidelį verslą, bet kartu esam labai lankstūs ir neturim jokių galutinių planų. Islandiją pasirinkome sąmoningai, nes norėjome pradėti gyvenimą kartu šalyje, kuri nė vienam nėra gimtinė, t. y. kad sunku būtų abiem, o ne vienam iš mūsų (šypsosi). Bet iš tiesų sudėtinga situacija, nes siejant gyvenimą su kitos tautybės žmogumi, kažkas kažką vis vien turi aukoti. Mes abu bijome prisirišti prie vienos vietos, nesame labai sėslūs. Dažnai pasikalbame, kad norėtume pabandyti pagyventi Lietuvoje ir Prancūzijoje, bet mūsų pradžia yra čia.

islandija1
Islandija

Parašyk komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s