Bandydama išvardyti viską, ką įdomaus veikia Augustinas Žemaitis, turėčiau kelis kartus sustoti įkvėpti oro. Asmeniškai šio savo pašnekovo nepažįstu, bet gavau rekomendaciją jį, kaip tikrai įdomų keliautoją, pakalbinti. Pažiūrėjus, kiek daug jo apkeliauta, aprašyta, pasidalinta, atvipo žandikaulis – jooo, šį žmogų būtina skaityti ir leistis būti jo įkvėptam pažinti pasaulį. O apie viską – iš pradžių.
Esate Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvoje, Pasaulio viktorinos čempionatų Lietuvos etapų organizatorius, vienintelio lietuviško proto žaidimų portalo Protu.lt šeimininkas, pats organizuojate įvairias viktorinas, dalyvavote tokiuose televizijos žaidimuose kaip „Auksinis protas“, „Taip ir ne“, „Žinių riteriai ir damos“, „Kas ir kodėl?“ Be to, esate knygos „Pasaulio raštų sistemos“ autorius, svetainės apie valstybių himnus Himnai.lt kūrėjas, kuriate ir administruojate didžiausią anglišką portalą apie Lietuvą bei anglišką portalą apie Latviją, rašote tinklaraštį „AŽ kelionės ir mintys“, esate teisininkas… Dabar pasakykite, ir kaip dar randate laiko keliauti? Juk esate aistringas keliautojas (aplankęs daugiau nei 80 šalių)!
Atostogauju ne ilgiau, nei Lietuvoje įprasta, bet atostogas išnaudoju su kaupu. Kelionėse miegu nedaug, per dieną suvaikštau ir per 30 km, keliones pats susiplanuoju taip, kad jokio laiko neeikvočiau šiaip sau. Noriu kuo daugiau pamatyti, pažinti, nukeliauti, suprasti… Atostogų dienas taupau ir kitais būdais. Tarkime, stengiuosi keliauti taip, kad kelionė prasidėtų ir baigtųsi savaitgaliu, apimtų dar kokią šventinę dieną…
Bet, svarbiausia, iš tikro kelionė man prasideda daug anksčiau, nei išvažiuoju iš Lietuvos. Kelias savaites ar net keletą mėnesių prieš kelionę smarkiai domiuosi ta šalimi, pasineriu į jos kultūrą, apie ją skaitau. Žiūriu tos šalies filmus ir dokumentiką apie ją. Pramokstu šiek tiek kalbos. Šitaip pasirengęs, net iš trumpos kelionės galiu gauti labai daug. Štai Kiprą nuosekliai ištyrinėjau per 4 dienas, Indijoje buvau vos 8, Brazilijoje – 15 dienų, bet dažnam straipsnių skaitytojui atrodo, kad gerokai ilgiau.
Kelionė man ir pasibaigia vėliau, nei grįžtu namo. Juk dar reikia parašyti straipsnį, atrinkti jam nuotraukas… Mano straipsniai – ne kelionės dienoraštis, bet išsamus ir nuoseklus pasakojimas apie vietovę: aprašau lankytinas vietas, kas būdinga tam kraštui, ką jame gali patirti kiekvienas. Ir viską iliustruoju savo patirtimi.
Suprantu, kad ne visi žmonės nori prieš kelionę tiek skaityti, domėtis, kiek aš. Todėl trokštu pasidalyti tuo, ką atradau, sužinojau. Siekiu, kad perskaitęs mano straipsnį žmogus jau turėtų turiningai kelionei reikalingus pagrindus. Ar net ir nekeliaudamas susipažintų su tam tikra šalimi.
Kas traukia keliauti, kas jūsų nenulaiko, sakykime, komforto zonoje?
Kodėl nenulaiko komforto zonoje? Daugumoje kelionių aš esu komforto zonoje. Gal tik ta zona man kitokia nei daugumai. Man nereikia dėl komforto turėti begalės daiktų (net į kitus žemynus leidžiuosi vien su ~4 kg svorio kuprine), nereikia kasdien praustis ar miegoti lovoje, nebūtina, kad mane suptų draugai ar pažįstami. Užtat man komfortą teikia nauji įspūdžiai, įdomi aplinka, laisvė.
Esate buvęs visuose žemynuose. Ar keliavimo prasme įmanoma juos palyginti? Kuris jums atrodo įdomiausias, neįprasčiausias?
Na, ne visuose, Antarktidoje nebuvau (šypsosi).
Įdomiausia, neįprasčiausia, be abejo, Azija, kur gyvena 60 proc. žmonijos. Nes ji įvairiausia.
Žemynai, manau, dirbtinė sąvoka. Tarkim, ribos tarp Europos ir Azijos – visai subjektyvios. Protingiau pasaulį skirstyti ne į geografinius, o į kultūrinius žemynus. Jų pasaulyje iš viso yra apie 10, ir bent 5 – Azijoje: Rytų Azija (Japonija, Kinija, Korėja ir t. t.), Pietų Azija (Indija, Pakistanas ir t. t.), Artimieji Rytai (Iranas, arabų šalys), Vidurinė Azija (Uzbekija, Kazachija ir t. t.), Pietryčių Azija (Malaizija, Tailandas ir t. t.).
Amerika, mano nuomone, susideda ne tiek iš Šiaurės ir Pietų Amerikų, kiek iš Lotynų ir Anglų Amerikų. Juk tarp Meksikos ir JAV skirtumai didesni nei tarp Meksikos ir Peru.
Jei pasaulio žemėlapyje užspalvotumėte šalis, kurias jau aplankėte, ar daug liktų nespalvotų?
Be abejo. Juk pasaulyje šiuo metu yra beveik 200 valstybių.
Aišku, nuspalvinus visą Rusiją, Kiniją, Kanadą, JAV, Braziliją, Australiją žymi dalis pasaulio pasidengtų. Tačiau taip spalvinti ne visai sąžininga, juk tų šalių viduje skirtumai – didžiuliai, o, tarkime, Kinijoje aš lankiausi tik Pekine ir šalies pietryčiuose, JAV iš 50 valstijų buvau 13-oje.
Kur dar norėtumėte nukeliauti?
Daug kur. Niekada neplanuoju „kitais metais pirksiu bilietus į ten ir ten“. Mintyse turiu ištisus idėjų sąrašus. Nuolat seku kainas, galimybes. Ir žiūriu, kurią idėją įgyvendinti tuo metu apsimoka labiausiai.
Jei daryčiau kitaip, niekaip negalėčiau tiek keliauti, nes tiesiog neužtektų pinigų. Ir tai šiuo metu daugiau nei pusę pajamų išleidžiu kelionėms…
Ar yra šalių ar vietų, kur nukeliauti nenorėtumėte?
Įdomu visur. Tiesa, kiekviena kelionė yra ir parama tai šaliai, į kurią keliauji, nes joje išleidi kitur uždirbtus pinigus (kad ir nedaug). Retkarčiais būna, kad tam tikrų šalių man nesinori šitaip remti. Paprastai taip jaučiuosi, jei kokia šalis karais, okupacijomis ar tarptautiniu spaudimu mėgina primesti mažiau įtakingoms šalims savo kultūrą, gyvenimo būdą, požiūrį.
Priešingas atvejis – kai šalyje niekinama sava kultūra, godžiai imituojamas užsienis – taip pat nesmagus. Bet visa tai – tik vienas kriterijų renkantis, kur keliauti, kažkokių amžinų nusistatymų neturiu, atsižvelgiu į daug ką.
Ar yra šalis ar konkreti vieta, traukianti grįžti?
Traukia grįžti į tas šalis, kuriose, manau, liko dar daug neaplankytų įdomybių, nesuprastų dalykų. Tarkime, šiemet keliavau po Japoniją. Ten jau buvau buvęs, tačiau tik Tokijuje, o dabar nuvykau ir kitur.
Taip pat smagu grįžti į tas vietas, kurios sparčiai keičiasi. Viena tokių – Dubajus. Kai sugrįžau ten po 10 metų pertraukos, supratau, kad iš 25 lankytinų vietų, kurias apžiūrėjau antrojoje kelionėje, per pirmąją kelionę apskritai teegzistavo vos penkios… Per tuos 10 metų JAE gyventojų skaičius pakilo nuo 3,5 iki 9 mln. Sugrįžau į praktiškai kitą šalį.
Kokių įsimintiniausių nuotykių esate patyręs (tiek teigiamų, tiek neigiamų)?
Jų tikriausiai per daug, kad galėčiau išskirti pavienius. Sunku palyginti įdomų pokalbį su vietiniu žmogumi ir kokią laukinio gyvūno išdaigą ar naktinio miesto grožį.
Ką jums apskritai duoda kelionės, kitų šalių pažinimas? O gal kažką kelionės ir pasiima?
Kelionės leidžia geriau suprasti pasaulį. Taškai žemėlapyje nebėra tik taškai…
Nekeliaujančių žmonių suvokimą apie užsienį neretai formuoja žiniasklaida, tam tikri nuomonės lyderiai, o kelionės padeda susidaryti savo nuomonę, į viską žiūrėti neutraliau.
Kelionėse geriau perpranti kitas kultūras. Supranti, kad pas mus vyraujantis požiūris į jas dažnai paviršutiniškas ar klaidingas, žinome tik faktus, kuriuos koks nors vienas autoritetas mums „ištraukė iš konteksto“, o kiti „perspausdino“. Štai dauguma žino, kad Irane už nesantuokinį seksą baudžiama, tačiau mažai kas žino, kad Irane galima susituokti ir laikinai, iš anksto aptariant santuokos trukmę: mėnesiui, dviem, trims… Tai net verčia susimąstyti, o kodėl pas mus, pasaulietinėj visuomenėj, niekas nė nesiūlė „laikinos santuokos“ idėjos?
Po kelionių daug dalykų vertini adekvačiau. Tarkime, kai kas sako, kad Lietuva yra skurdi šalis, bet iš tikro 85 proc. pasaulio gyvena skurdžiau už lietuvius. Afrika, Lotynų Amerika, didžiuma Azijos – smarkiai skurdžiau. Bet jeigu keliauji tik į Vakarus, jeigu pasaulį pažįsti iš Vakarų filmų arba emigrantų į Angliją ar Norvegiją pasakojimų – atrodo kitaip. Klaidingai atrodo, kad mes – vieni didžiausių vargšų.
Keliaudamas supranti, kad kitos visuotinai žinomos problemos būna ištrauktos iš konteksto. Tarkim, pasaulyje yra daugybė užguitų tautų, religijų ir mažumų, tačiau plačiai skamba vos keleto jų istorijos (ir dažnai ne pačios baisiausios). Kitų kančia terūpi joms pačioms. Dar kitos problemos užsienyje susilaukia tiek dėmesio, kad pradedame į jas žiūrėti kaip į pasaulines, kai iš tikro Lietuvoje jų neturime. Tarkime, vyrų ir moterų nelygybė. Lietuvoje darbuotojų moterų daugiau nei vyrų: tokios situacijos nėra nė vienoje kitoje Europos valstybėje (įskaitant Skandinaviją), uždarbio vidurkių skirtumas Lietuvoje – tarp mažiausių, kai kuriose svetur svarbiose „vyriškose“ srityse Lietuvos moterys pirmauja (tarkime, lietuvių mokslininkių daugiau nei mokslininkų). Drįsčiau teigti, kad jei visame pasaulyje situacija būtų kaip Lietuvoje, lyčių klausimas ekonomikoje dėmesio nesusilauktų.
Tačiau visa tai suprasti padeda kelionės, panašios į mano – kuomet šalimis pasidomima plačiau, įvairiapusiškai. Nuo paties žmogaus priklauso, ką jis pasiima iš kelionės. Jeigu šalį mato tik pro autobuso ar kurorto langą ir pamiršta ją vos grįžęs namo, kelionė turbūt duoda nebent įdegį.
Kone 10 metų rašote tinklaraštį, kuriame ne tik išsamiai aprašytos jūsų kelionės, bet ir nemažai kitų temų: pasaulio įdomybių, patarimų, meno apžvalgų. Ar neplanuojate parašyti knygos kuria nors tema?
Mėgstu išbandyti save įvairiose srityse, todėl jei būtų galimybė, susidomėtų leidėjai – planuočiau. Kita vertus, šiais laikais viskas keliauja į internetą, žmonės informacijos apie šalis, į kurias keliaus, vis dažniau ieško ten. Ir interneto svetainė, tikriausiai, pasiekia daugiau žmonių nei pasiektų knyga.
Tarkime, normalus knygos tiražas šiais laikais – 1000 egzempliorių. Mano svetainėse kiekvieną dieną apsilanko gerokai daugiau žmonių. Vis dėlto knygos skaitomos nuosekliau, todėl turi savų pliusų, romantikos.
Buvote apdovanotas Valstybinio turizmo departamento prizu „Už atkaklumą kelionėse ir gyvenime“ (už kelionių rašinius ir fotografijas). Ar malonu būti pastebėtam, įvertintam ne tik paprastų skaitytojų, bet ir valstybiniu lygiu? Kaip apskritai vertinate Lietuvos turizmo situaciją?
Teigiami įvertinimai visada smagūs, nors, aišku, sureikšminti to negalima.
Turizmas visame pasaulyje auga – auga ir augs ir Lietuvoje. Nes žmonės keliauja daugiau, nes skrydžiai beveik visur pinga, o algos auga.
Dažnai girdžiu: „Ko keliauti į Lietuvą, juk pas mus nėra gražiausių pasaulyje vietų“. Bet to ir nebereikia. XIX a. keliaudavo tik mažuma, paprastai tik kartą gyvenime, ir rinkdavosi tik pačias pačiausias pasaulio vietas. O dabar dauguma turtingų šalių žmonių keliauja dažniau nei kartą į metus. Tikrai turime pakankamai, kad atkreiptume jų dėmesį. Be to, pinigų keliauti atranda milžiniškos tautos, seniau tam jų neturėjusios – kinai, indai.
Taip pat rašote tinklaraštį apie Lietuvos paveldą užsienyje „Gabalėliai Lietuvos“. Kaip sugalvojote tokią idėją? Kodėl ji jums įdomi?
Daugelis kitų tautų, pavyzdžiui, lenkai, žydai, keliaudami ieško savo paveldo. Deja, ne lietuviai – išskyrus nebent LDK pilis, informacijos apie lietuvišką paveldą užsienyje internete prieš keletą metų tebuvo nuotrupos. O juk, pradedant XIX a., lietuvių emigravo šimtai tūkstančių, jie paliko bažnyčias, kapines, klubų rūmus, paminklus, gatves ir dar daug ko. Užsienyje palaidotos tokios įžymybės kaip Antanas Smetona, Antanas Škėma, Pranas Lubinas ir daugybė kitų.
Daug to paveldo nyksta, nes senosios užsienio lietuvių kartos miršta, o naująsias – ir pačią Lietuvą – jis domina mažai. Stengiuosi tai pakeisti, pateikti informaciją apie lietuvišką paveldą šiuolaikiškai internete, pakalbinti istoriją prisimenančius užsienio lietuvius – tai jau išeinanti karta, laiko nedaug.
Jūsų tinklaraštyje atskira tema Lietuvai bendrame tinklaraščio kontekste atrodo gana „skurdi“. Kodėl? Lietuva jūsų tiek nedomina kaip vieta keliauti, ar tiesiog savas kiemas ne toks įdomus, nes ranka pasiekiamas? O gal jai tiesiog nebelieka laiko?
Nors nė vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje, tai nereiškia, kad nekeliauju po savo šalį. Tam yra savaitgaliai…
Tačiau apie Lietuvą daugiausiai rašau angliškai – savo svetainėje „True Lithuania“. Tai yra didžiausias angliškas portalas apie Lietuvą (neskaičiuojant naujienų portalų).
Tai – sąmoningas sprendimas. Manau, kad informacijos apie Lietuvą lietuviškai ir taip yra daug, o štai kokybiškos ir išsamios informacijos angliškai vis dar labai trūksta.
Kas Lietuvoje jums gražiausia, įdomiausia, ką užsieniečiui rekomenduotumėte aplankyti?
Gražiausios man vietos – Kuršių nerija, Kryžių kalnas, Vilniaus ir Kauno senamiesčiai, Trakai. Tačiau „True Lithuania“ patarimų užsieniečiams yra daugiau. Pavyzdžiui, Visaginas. Mums tokie sovietiniai miestai ir miegamieji rajonai – visiškai liūdnas, neįdomus, net gėdingas dalykas. Suprantu kodėl. Tačiau pažvelkime vakariečio, nebuvusio už Geležinės uždangos, akimis – jiems dažnai įdomu, kaip buvo gyvenama Sovietų Sąjungoje. Tai jiems nauja, nepažinta, tačiau girdėta iš daugybės 1970 m., 1980 m., 1990 m. žinių laidų ir analitinių straipsnių, kuriuos rašė patys to nepatyrę Vakarų „sovietologai“. Rusakalbis sovietų atomininkų miestas – puiki vieta tai suprasti, ypač pakeliui iš Lietuvos į Latviją. Alternatyva – pasivaikščiojimas po Vilniaus ar Kauno miegamuosius rajonus su atitinkamais komentarais.
Galvoju, kad mano patirtis keliaujant padeda geriau suprasti, ko reikia užsieniečiams Lietuvoje, nes yra dalykų, kurie įdomūs jiems, bet ne mums. Ir atvirkščiai: yra, kas stebina mus, bet ne atvykėlius. Dažna klaida bukletuose ir svetainėse užsienio turistams: viskas rašoma tarsi lietuviams, tik angliškai. „True Lithuania“ stengiuosi to nekartoti.
Tiesa, situacija čia gerėja. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus „AŽ kelionės ir mintys“ dalinausi siūlymais, kaip reklamuoti užsieniečiams Kauną – siūliau akcentuoti, kas unikalu: tarpukario architektūrą ir fortifikaciją. Kaip matau, dabar Kauno tarpukario architektūra jau smarkiai akcentuojama, kandidatuoja net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Fortifikacija gal irgi sulauks eilės.
Lietuviui galbūt įdomesnė atrodo Kauno pilis. Tačiau taip yra todėl, kad Lietuvoje viduramžių pilių mažai. Tarkime, Vakarų Europoje jų daug, ir gerokai įspūdingesnių, tad daug jų mačiusius Kauno pilis nuvils. O štai panašių visą miestą supančių XIX a. tvirtovių pasaulyje gerokai mažiau. Ir miestų, kuriuose taip dominuoja tarpukario architektūra – nedaug.
Kaip suprantu, jūs labiau objektų (muziejų, architektūros, kitų statinių, istorinių objektų) mėgėjas. Kodėl labiausiai traukia šie dalykai?
Nepasakyčiau, kad jie traukia labiausiai. Man įdomu viskas – ir kelionėse stengiuosi pažinti šalį iš įvairiausių pusių. Ir miestus, ir gamtą, ir kultūrą (šventės, ceremonijos, sportas), ir „liūdnąją pusę“ (vietas, kurios ne tiek gražios, kiek verčia susimąstyti, pavyzdžiui, žudynių vietos). Taip pat ir tai, į ką keliautojai retai atkreipia dėmesį: tautines, religines mažumas, jų kultūras. Tiesa, aprašyti miestus, tradicijas, istoriją paprasčiau nei gamtą.
Mano „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnių tikslas – supažindinti žmones su tomis šalimis, pasidalyti savo prieš ir per kelionę sukauptomis žiniomis. Tam ypač svarbūs paaiškinimai, kodėl ta šalis tokia, kokia yra jos tradicijų reikšmė – to vien stebėdamas, keliaudamas nesuprasi.
O gamtą reikia pamatyti, pajusti. Jos didybę geriau perteikia nuotraukos nei aprašymai. Visgi, pačioms įspūdingiausioms gamtos vietoms kaip Igvasu kriokliai, Patagonija, Islandija ar Namibija irgi esu skyręs straipsnius.
Mėgstate keliauti vienas ar su kompanija?
Paprastai keliauju su žmona. Dviese galima pasidalyti mintimis, pastebėjimais, be to, vidutiniškai išeina pigiau.
Vis dėlto keliauti vienam irgi savaip įdomu. Tada atsiduri visiškoje vietinių apsuptyje, patiri tą šalį visai kitaip.
Nepatinka keliauti didesnėmis grupėmis. Tokiu atveju susidaro toks savos kultūros burbulas, o kita kultūra už autobuso lango – tarsi eksponatai muziejuje, kuriuos visi aptarinėja, kartais pasijuokia. Be to, pats pasirengęs individualiai kelionei galiu aplankyti daugiau būtent mane dominančių vietų. Juk visų interesai skiriasi.
Kita vertus, pasitaiko žmonių, kurie kaip tik nori, kad aš planuočiau, parodyčiau, papasakočiau, jiems toks tempas tinka – tai jie, būna, prisijungia. Visgi maksimumas, kai dar pavyksta įdomiai keliauti – keturi žmonės.
O kaip žmonės apskritai? Jie kelionėse labiau džiugina ar labiau liūdina?
Bendrakeleiviai? Stengiuosi rinktis tuos, kurie džiugintų (šypsosi).
Užsieniečiai? Jie suteikia galimybę patirti, suprasti kitokią kultūrą, požiūrius – ir tai įdomu. Aišku, vienose tautose jaučiuosi geriau nei kitose. Tarkime, man „patogiau“ ten, kur neįprasta apgaudinėti, kur kaina sakoma visiems vienoda. Tačiau jokiu būdu nesakau, kad kažkurios kultūros kelionėse liūdina. Kultūrų nėra nei geresnių, nei blogesnių. Nes viskas kultūroje subjektyvu: požiūris į moralę, į žmogaus teises, į tvarką, į meną, į tarpusavio santykius, į pinigus…
Liūdina, kad kartais kultūrą imama vertinti tarsi ekonomiką ar technologijas žodžiais „pažangi“, „atsilikusi“… Juk tai – skirtingi dalykai. Taip, technologijos gali būti toliau pažengusios. Taip, ekonomika gali būti tobulesnė. Štai jeigu užduosi klausimą „Ar norėtumėte gyventi šiek tiek turtingiau?“, dauguma žmonių visame pasaulyje atsakys „taip“ (tik ne visi išgali). Tačiau jei paklausi, kokie turėtų būti įstatymai, kokios vertybės, tai arabai atsakys vienaip, indai kitaip, japonai trečiaip, europiečiai – dar kitaip. Nes kultūros, geresnės visiems, nėra ir negali būti. Ir neturi būti. Ir kultūra kinta ne kažkaip tiesiai „tobulėdama“ ar „progresuodama“ (kaip ekonomika ir technologijos), bet įvairiai, skirtingose šalyse skirtingai; kas buvo priimtina prieš 2000 metų, galėjo būti nepriimtina prieš 1000, o dabar priimtina vėl.
Mėginimai nustatyti bendrą tvarką skirtingoms tautoms – Sovietų Sąjunga, Jugoslavija, didžiosios Europos ir Azijos imperijos – galiausiai sukėlė daug skausmo visiems. Nes paprasčiau ir logiškiau kiekvieniems turėti savo tvarką, džiaugtis savo kultūra, o ne priverstinai derintis vieniems prie kitų. Ir tai jokiais būdais nereiškia netolerancijos, kaip kartais mėginama pateikti. Netolerancija kaip tik sklinda iš daugelio kultūros „globalizuotojų“, nes jiems, jeigu kultūra pripažįsta kitokias vertybes, reiškia – ji atsilikusi, kažkieno teises pažeidžianti…
Visa tai irgi supratau kelionėse, bendraudamas su įvairių kultūrų žmonėmis.
Susidomėjusiems Augustino Žemaičio patyrimais labai daug naudingos informacijos ir patarimų:
Mažieji nuotykiai 
Malonu skaityti apie musu krasta, aciu!
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person