Ernesta Kazakėnaitė: „Kelionės šiuo metu man yra tam tikra mokymosi forma“

Ar būtų per drąsu Ernestą Kazakėnaitę pristatyti kaip mokslininkę? Baikit, nemanau. Baigusi lietuvių kalbą Ernesta šiuo metu studijuoja doktorantūroje ir pagal mainų programą mokosi Rygoje. Kadangi yra moksliniais ryšiais susijusi su Latvija, ji nemažai ten ir apvažinėjusi. Kviečiu skaityti išsamų jos pasakojimą apie įdomias vietas Latvijoje. Kraunam čemodānus ir keliaujam pas kaimynus!

ernestas
Pašnekovė ir nuotraukų autorė Ernesta ant beždžionių tilto per Nerį netoli Skališkių olos


Jau kurį laiką studijuoji ir gyveni Latvijoje, Rygoje. Kuo tave patraukė latvių kalba, kultūra?

Taip, Rygoje gyvenu jau trečią (tiesa, ne paskutinį) kartą – per bakalauro ir magistro studijas praleidau po pusmetį, o doktorantūroje – jau visus metus, bet jei reikėtų sudėti ir visus ne tokius oficialius pabuvimus, būtų gerokai daugiau. Išties labai taikliai sudėliojai klausimą, nes pirmiausia mane patraukė būtent kalba, o kultūra atėjo per ją. Tikriausiai kiekvienas žino, kad latvių kalba mums istoriškai artimiausia, bet besimokydamas greitai supranti, kad joje panašumų ne tiek jau daug, kaip kad kiti pasakojo (vargu, ar kuriam pavyktų palaikyti rišlų pokalbį su latviu nesimokius), o su kultūra priešingai – panašumų turim daug.

Latvių kalba man labiausiai patinka savo skambesiu, kuris yra visiškai kitoks nei lietuvių, be galo gražiai kalba ikimokyklinukai, stengdamiesi ištarti visus ilguosius ir trumpuosius balsius, intonacijas. Be to, latvių kalba yra laisvesnė nei mūsų bendrinė lietuvių kalba. Beveik viskas, ko mes „neturėtume“ sakyti, kas laikoma didžiosiomis kalbos klaidomis, pvz., „įtakoti“, „būti nuotaikoje“, „frizūra“, yra latvių bendrinės kalbos dalis. Nors yra žodžių, prie kurių buvo gana sunku priprasti, pvz., čemodāns (lagaminas), arba kurie vis dar kelia šypseną, pvz., šņukurs (knyslė). Tikriausiai vienintelis žodis, kurio man labai trūksta latvių kalboje, yra lauktuvės. Kad jau kalbėsim apie keliavimą, pasirodė svarbu paminėti (šypsosi).

SAMSUNG CAMERA PICTURES
Naujasis spalvas keičiantis ir kas valandą grojantis pėsčiųjų tiltas Alūksnėje (Vidžemė)

Esi nemažai keliavusi pačioje Latvijoje. Kuo ji tau atrodo įdomi (kitokia nuo Lietuvos ar kitų valstybių) keliavimo prasme?

Natūralu, kad besimokydamas kalbos mokaisi ir kultūros, o geriausia tą daryti empiriškai, todėl ir keliauti po Latviją yra tekę nemažai. Norėjau (ir vis dar noriu) viską, apie ką skaitau, pamatyti pati. Pavyzdžiui, mane labai domina latvių senoji raštija (XVI–XVII a.), todėl sužinojusi, jog Alūksnėje vis dar stovi ąžuolai, XVII a. pasodinti vieno vertėjo išvertus milžinišką kūrinį į latvių kalbą, nuvykau jų apžiūrėti, nors važiuoti reikėjo apie 4,5 valandos (ilgiau nei į Vilnių) ir nakvoti nepigiame viešbutyje. Man labai patinka savo istoriją turinčios vietos. Žinoma, visos vietos ją turi vienokią ar kitokią, gal todėl ir patinka keliauti visur, bet labiausiai – ištirinėti mane supančią aplinką (šypsosi). Šiaip Latvija įdomi tuo, kad čia labiau pastebimi tiek gamtos, tiek socialiniai kontrastai. Aplankius kelis regionus vienu ypu, labai pasijaučia ir gyventojų etninės sudėties skirtumai – Latgaloje ir Rygoje latviai sudaro kiek mažiau nei pusę registruotų gyventojų, daugiausia jų – Vidžemėje.

Patys latviai gana intensyviai propaguoja turizmą savo šalyje, tad turistus jie mėgsta ir rūpinasi, pavyzdžiui, yra labai daug nuorodų į turistinius objektus (ko pasigendu Lietuvoje, bet ir pas mus jau daugėja). O ir keliauti gana patogu, nes Latvija nedidelė, susisiekimas geras (autobusai, traukiniai, dviračių nuomos punktai), gal kiek brangokas (studentams nuolaidos netaikomos), tik keliai regionuose tikrai prasti, dar daug kur žvyrkelis, išskyrus pagrindines kryptis. Be to, važiuojantys savo automobiliu turėtų pasidomėti, ar tame mieste nėra tramvajų, jei yra, tai kaip elgtis šiam sustojus. Kalbėdama apie susisiekimą negaliu nepaminėti, kad Rygoje per visas valstybines šventes viešasis transportas visiems yra nemokamas (net ir norėdamas, neturėtum galimybės pažymėti bilieto – aparatai išjungti). Tai nuostabi mintis ir manau, kad tikrai taip turėtų būti ir Lietuvoje, bent jau per Nepriklausomybės dieną, tai padeda pajausti šventinę nuotaiką.

SAMSUNG CAMERA PICTURES
Rygos senamiestis žiemą iš 26 aukšto

Latvija skirstoma į regionus (Vidžemė, Kuržemė, Latgala ir Žiemgala), kuriuos iš jų esi apkeliavusi, kurie tau pasirodė įdomesni, išskirtinesni? Ar jie labai skiriasi vienas nuo kito?

Esu aplankiusi nemažai vietų visuose regionuose ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, bet visi yra skirtingi ir savaip žavūs. Viskas priklauso nuo to, ką įprastai mėgsti arba nori veikti: būti prie jūros, lankytis muziejuose, grožėtis gamta ar pasimokyti amato.

Stereotipiškai Vidžemė siejama su įspūdingais gamtos objektais. Joje yra seniausias Latvijoje Gaujos nacionalinis parkas, teka ilgiausia upė, stovi aukščiausias kalnas, daug stebinančių uolų ir olų, įspūdingų atodangų, pilių, dvarų ir dar daug daug… Man atrodo, šis regionas labiausiai skiriasi nuo Lietuvos, todėl nedvejodama rekomenduočiau apsilankyti. Įspūdžiui susidaryti užtektų ir vienos dienos išvykos iš Vilniaus į Siguldą, nes jau vien tik joje galima pamatyti daug mano paminėtų tipinių Vidžemės objektų. Tiesa, ir mano mylimiausias miestelis Latvijoje – Alūksnė – priklauso būtent šiam regionui.

Kranklių tarpeklis Siguldoje (Vidžemė).JPG
Kranklių tarpeklis Siguldoje (Vidžemė)

Kitas regionas – Kuržemė – siejama su Baltijos jūra, nes būtent tik jos krantus ji ir skalauja. Be didesnių ir lietuvių itin pamėgtų bei lankomų centrų – Liepojos ir Ventspilio – Kuržemėje yra ir mažesnių dėmesio vertų miestelių kaip Kandava, Skrunda-1 ar Kuldyga. Pastarojoje yra plačiausias Europoje krioklys. Labai jaukus miestelis, daugeliui mano pažįstamų latvių tai – gražiausia Latvijos vieta. Dar vienas įdomus faktas apie Kuldygą – ji buvo Kuršo hercogystės, kuriai, kad ir kaip egzotiškai skambėtų, priklausė dvi kolonijos – Tobagas Karibų jūroje ir Andrejaus sala prie Afrikos, centras. Kitas labai svarbus Kuržemės aspektas yra joje gyvenę lyviai bei žvejų kaimai (Kuošragas, Mikeltuornis ir kt.) ir, žinoma, Kolkos ragas, kuriame susitinka Baltijos jūros ir Rygos įlankos bangos.

Plačiausias krioklys Europoje Kuldygoje (Kuržemė).JPG
Plačiausias krioklys Europoje Kuldygoje (Kuržemė)

Likę Latvijos regionai neturi pakrantės, nors Latgaloje yra du didžiausi Latvijos ežerai – Lubanas ir Razna (dar vadinama Latgalos jūra). Iš tiesų Latgala dėl istorinių aplinkybių labiausiai skiriasi nuo kitų Latvijos regionų, o kartu panašiausia į Lietuvą (vis dėlto apie 200 m. Lietuva ją ir valdė). Besidomintieji istorija bei tikintieji tikriausiai pirmiausia norėtų aplankyti Agluoną, Latvijos katalikų centrą, kuriame, pasak legendos, palaidotas mūsų karalius Mindaugas. Šiame regione yra antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis, kuriame latvių yra mažuma. Šiaip Latgala žymi savo amatais, ypač puodų žiedyba.

Varaklianų dvaras Latgaloje.JPG
Varaklianų dvaras Latgaloje

Tikriausiai dėl ryšių su lietuviais joje galima rasti mums juokingų kaimelių ar sodybų pavadinimų, kaip, pavyzdžiui, Subinaitė, kurios pavadinimas latvių kalboje nieko nereiškia, tai aiškiai lietuvių darbas. Nors labai juoktis nevertėtų, mes turime ir pavardę Dirsytė, kuri latviams reiškia tą patį, ką mums Subinaitė.

Gyvenvietė Latgaloje – Subinaitė.JPG

Vis dėlto dėl savo strateginės vietos bene dažniausiai lietuvių lankoma (ar bent jau pravažiuojama) yra Žiemgala (dar vadinama latvių duonos aruodu). Ji savo gamta itin neišsiskiria, nebent tuo, kad yra plokščiausia Latvijos dalis, tačiau joje palyginti daug parkų, dvarų ir kitų architektūros objektų. Žinomiausias turistinis objektas – Rundalės pilis, bet be jos dar yra Bauskės, Mežuotnės ir Jelgavos pilys, taip pat Kuoknesės ir Duobelės pilies griuvėsiai, Augstkalnės ir Vecaucės dvarai ir t. t. Keliaujantiems su vaikais būtų įdomu aplankyti Tėrvetės parką, kuriame yra takas su gyvais pasakų herojais (aktoriais), pvz., raganos namelis, kuriame ji verda sriubą ir ja vaišina. Mistikos gerbėjams – Puokainių miškas.

Rundalės pilis Žiemgaloje.JPG
Rundalės pilis Žiemgaloje

Be paminėtų keturių išskiriamas ir penktasis regionas – Ryga. Ji labai skiriasi nuo kitų, be to, joje gyvena apie 40 proc. Latvijos gyventojų (tiek registruota, o kur dar studentai ir kiti atvykėliai). Iš tiesų, jei kuris nėra apskritai buvęs Latvijoje, tikrai daugiau nei rekomenduočiau apsilankyti bent Rygoje, juo labiau kad galima rasti autobuso bilietų Vilnius–Ryga po 1–5 Eur, o hostelyje miesto centre pernakvoti už 7–10 Eur. Ji nuostabi tuo, kad joje telpa beveik visa Latvija – jūra netoli, kompaktiškas ir įspūdį paliekantis senamiestis, unikali architektūra, be to, visus keturis etnografinius regionus galima rasti 40 min. autobusu nuo centro – Latvijos etnografiniame buities muziejuje po atviru dangumi (Brīvdabas muzejs, kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes, tik kompaktiškiau ir sostinėje). Taip pat netoli Rygos tikrai verta būtų aplankyti Kemerių pelkę, Ikškilę, kurioje yra seniausio mūrinio pastato griuvėsiai Latvijoje, net ir Jūrmalą su jos medžio raižiniais puoštais pastatais.

Raisto takas Kemerių nacionaliniame parke Rygos rajone.JPG
Raisto takas Kemerių nacionaliniame parke, Rygos rajone

Kadangi Latvija arti, neretai lietuviai ten važiuoja į pajūrį (teigiama, kad geresnį ir labiau sutvarkytą nei mūsų). Ar pati ilsiesi prie Baltijos jūros būtent Latvijoje?

Taip, būti prie jūros tenka, nors tik gulėti ir degintis man per nuobodu. Kadangi populiarios vietos ir žmonių minios manęs netraukia, Latvijos pajūryje jaučiuosi puikiai – juk jo yra penkis kartus daugiau nei Lietuvoje, vadinasi, žmonių irgi. Nors yra populiarių vietų, kaip Jūrmalos Dzintarų paplūdimys, kur visada yra žmonių, bet tikrai daug ir gražių laukinių pakrančių. Taigi, tiek aktyvesnio, tiek pasyvesnio poilsio mėgėjai randa sau vietos. Iš tiesų taip yra net Rygoje – dešiniajame Dauguvos žiočių krante (Mangaļsala) yra laukinė pakrantė, o kairiajame – sutvarkytas aktyvaus poilsio paplūdimys (Bolderāja, Vakarbuļļi). Šiaip į Lietuvos pajūrį mielai važiuojam nebent į Nidą – jai lygių dar neradau, magiška vieta.

Baltijos jūros pakrantė lyvių gyventose teritorijose (Kuošragas, Kuržemė).JPG
Baltijos jūros pakrantė lyvių gyventose teritorijose (Kuošragas, Kuržemė)

Gal esi buvusi apleistame kariniame miestelyje Skrundoje?

Taip, tik tas karinis miestelis tiksliau vadinamas Skrunda-1, nes Skrunda yra gyvenamas miestelis šalia jo. Išties gaila, kad buvau labai trumpai, tik pravažiuodama, ten būtų galima praleisti visą dieną, miestelis nemažas. Tik skaičiau, kad pernai vasarą jis atiduotas Apsaugos ministerijai, kuri planuoja jame įkurti Ginkluotųjų pajėgų bazę, todėl lankytojai į jį nebegalės patekti. Nors dar vasarį mačiau, kad kažkuri vietinė kelionių agentūra organizavo ekskursiją. Tad ir nežinau, ar dar įleidžia, ar jau nebe. Šiaip jei kas mėgsta apleistas vietas, Kuržemėje jų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, karinis uostas prie Liepojos arba tarp Ventspilio ir Kolkos kitas apleistas karininkų miestelis Irbenė, šalia kurio stovi vis dar veikianti įspūdingo dydžio radioteleskopo lėkštė. Ja šnipinėjo priešus, tad buvo labai slapta, į miestelį patekti galėdavo tik su leidimais. Daugiau apie apleistas vietas visoje Latvijoje galima rasti grauzti.lv (jie aktyvesni „Facebook“).

Pilies griuvėsiai Cėsyse (Vidžemė).JPG
Pilies griuvėsiai Cėsyse (Vidžemė)

Man pačiai Ryga yra meilė, visada malonu į ją grįžti, visais metų laikais. Pati gyveni Rygoje, tad kaip tau ji atrodo „iš vidaus“? Ar tau tai turistiškai įdomus miestas? Ką jame visada mielai aplankai, kur mieliausiai nueini?

Galėčiau tau tik pritarti – į ją grįžti visada gera, tiek darbui, tiek poilsiui, net ir joje gyvenant. Nė nemirktelėdama pasakyčiau, kad turistiškai tai labai įdomus ir įvairus miestas, vis dėlto – didžiausias Baltijos šalyse, be to, labai senas, miesto teises gavęs dar 1201 m. Didelis Rygos pliusas – daug vandens (Dauguva, jūra, ežerai), nes miestai be vandens nėra tokie žavūs. Be to, Ryga yra labai plokščia, ypač palyginus su Vilniumi, tad joje pravartu turėti dviratį arba atvykus išsinuomoti ir nuvažiuoti į, pvz., Agenskalną ar Mežaparką. Apie Rygą turistinės informacijos visur labai daug, todėl paminėsiu tik kelis dalykus, kurių galima ir nerasti.

Vienintelis objektas, kurį vienaip ar kitaip aplankau beveik visada, yra biblioteka. Jų Rygoje yra daug, kiekviena turi savo nuotaiką, todėl man patika lankytis visose. Turistui labiausiai rekomenduočiau nacionalinę biblioteką, vadinamąją Šviesos pilį (nors man joje rašyti savo darbus patinka mažiausiai), net tokiam, kuriam nepatinka knygos ar bibliotekos. Tiesiog ji – vienas svarbiausių XXI a. pradžios latvių architektūros paminklų ir tikrai įspūdinga. Į ją kiekvienas gali patekti ir lankytis parodose nemokamai, tačiau, jei nori patekti į 11–12 aukštus, iš kurių pro stiklines sienas atsiveria visa Ryga, reikia pirkti ekskursijos su gidu bilietą (2 Eur). Bet net taupant užkilus į 6–7 aukštus atsiveria tikrai nematyta Ryga.

Vaizdas į Rygos senamiestį iš Nacionalinės bibliotekos 11 aukšto.JPG
Vaizdas į Rygos senamiestį iš Nacionalinės bibliotekos 11 aukšto

Kita must see vieta yra kilimas stikliniu liftu į 26 aukšte esantį Skyline Bar „Radisson Blu“ viešbutyje. Tai nemokama proga pamatyti Rygą iš taip aukštai, mokamai tą galima padaryti iš televizijos bokšto, tik nesu tikra, ar labai verta (apsilankę likom kiek nusivylę).

Pirmaisiais gyvenimo metais Rygoje itin žavėjausi senamiesčiu, kuris labai turtingas, nors ir kompaktiškas, tačiau pastaruoju metu mane labiau traukia centras (latviai griežtai skiria Vecrīga, kuri yra tarp Dauguvos ir kanalo, ir Centrs, kuris yra už kanalo iki maždaug Talino gatvės), jis ne toks turistinis, bet tiek pat gražus. Kadangi jame ir gyvenu, dažnai išeinu pasivaikščioti (mėgstu „išvaikščioti“ mintis) ir vis atrandu ką nors naujo, pastatų architektūra skatina kelti galvą aukštyn, o užtikusi kurį iš puošnesnių Art nouveau paminklų galiu prastovėti ir pusvalandį narstydama. Vienintelis dalykas, kurio man itin trūksta Rygoje, yra rūšiavimas. Čia, bent jau centre, visos šiukšlės yra metamos į bendrą konteinerį, o kadangi dažnai perku produktus nedideliais kiekiais, įvairių pakuočių labai greitai prisikaupia ir tikrai kas kartą skauda, kai turiu mesti plastiką ar stiklą kartu su kitomis.

O latviškas maistas – ką tradiciško esi priragavusi ir ar apskritai jis kažkuo labai skiriasi nuo lietuviško?

Mūsų tradicinės virtuvės panašios, tad čia paragauti kažko visiškai netikėto nelabai teko, nors mums neįprastų derinių yra. Pavyzdžiui, tikriausiai kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie duonos sriubą (maizes zupa), kuri iš tiesų visai nėra sriuba, o duonos desertas, dažniausiai su džiovintais vaisiais ir plakta grietinėle, nors jo variacijų labai daug. Man tai vienas keisčiausių latviškų patiekalų, kurį galima nusipirkti ir parduotuvėje, tikriausiai todėl dažnai teko vežti kam lauktuvių ir, turiu pasakyti, ne visiems patiko (ruda tąsi masė nepratusiam apetito nekelia). Kitas kiek lokalesnis (būdingesnis Kuržemei) latviškas desertas yra sklandrausis – saldus (!) pyragas ar pyragėlis, kurio pagrindas padarytas iš kietos ruginių miltų tešlos, o viduje – virtų bulvių ir morkų sluoksniai. Iš sunkesnių, pietų patiekalų, minėčiau Latvijos didžiuosius pilkuosius žirnius (Latvijas lielie pelēkie zirņi), kurie, kaip ir sklandrausis, įtraukti ir į Europos Sąjungos saugomų produktų sąrašą (tuo latviai labai didžiuojasi). Pelēkie zirņi yra didesni nei įprasti ir valgomi su luobele, nes ji verdant neatsiskiria. Įprastai jie patiekiami virti su keptais svogūnais ir spirgučiais, o gauti jų galima visur, netgi parduotuvėje, jau paruoštų stiklainyje (belieka pašildyti), tad patogu parvežti lauktuvių. Į tą patį sąrašą dar įtrauktas ir mistiškasis Joninių sūris (Jāņu siers), gaminamas ir valgomas tik per Jonines. Na, o tai, kad pasimėgaudami pietums valgo silkę su karštomis bulvėmis ir grietine, jau nėra taip keista.

Sklandrausis.JPG
Sklandrausis

Dėl gėrimų tai, žinoma, balzamas (Rīgas Melnais Balzams). Šiuo metu galima nusipirkti trijų rūšių, man, kaip ir daug kam, skaniausias su juodaisiais serbentais (Upeņu), kiti nemalonaus vaistų skonio (ko norėti, juk išpuoselėtas vaistininko). Dar latviai tikrai mėgsta alų ir girą, turi puikių mažų daryklų, tik parduotuvėse gero sunku rasti. Bene prasčiausiu latviai laiko „Lāčplēsis“ ir „Aldaris“, o iš geresnių, kurių galima įsigyti parduotuvėje, „Valmiermuiža“.

O dabar grįžkim į Lietuvą. Ar daug esi keliavusi Lietuvoje? Dabar, kiek pati matau, keliavimas Lietuvoje itin populiarinimas, kuriami filmukai sudominti ir panašiai. Ar Lietuva tau atrodo įdomi keliauti? Kas čia tau atrodo įdomiausia, gražiausia, ką aplankyti rekomenduotum, tarkim, latviui? Kur visada Lietuvoje norisi nuvažiuoti?

Ne, tikrai negalėčiau pasakyti, kad daug, nemažai laiko praleidžiu Latvijoje, tačiau kasmet pavyksta vis daugiau. Šiaip Lietuva taip pat be galo įdomi keliauti, čia tiek daug netikėtų vietų, todėl gerai, kad populiarina ir kad populiarėja. Man labai pasisekė, kad turiu draugų, kuriems viskas įdomu, tad stengiamės progai pasitaikius kur nuvažiuoti. Viena netikėčiausių išvykų šiemet buvo Lentvaris, kuriame praleidom visą dieną. Važiavom nieko nesitikėdami, vietą sugalvojom beveik ekspromtu, nes girdėjom apie dvarą, o radom labai daug ir likom sužavėti. Panašiai jaučiausi ir po išvykos į Skališkių olą, kurią sumanė draugė savo gimtadienio proga. Pirmą kartą teko eiti per tokios prastos būklės beždžionių tiltą per upę (iš Skersabalių į Liucionis), visiems buvo labai daug įspūdžių. O į klausimą, kas Lietuvoje gražiausia, atsakymo neturiu, nors galiu pasakyti, kas magiškiausia – tai Nida rugsėjo pabaigoje. Man ten visada gera grįžti, kaip ir į Salas. Apie Nidą girdėjęs beveik kiekvienas latvis, o dažnas ir buvęs. Visiems be išimties patiko. Pati dar rekomenduoju latviams apsilankyti bent Vilniuje, nes jis labai kitoks nei Ryga ar kiti Latvijos miestai, ir paskaičiuoti bažnyčias senamiestyje, juokais, žinoma, nes latviai įsitikinę, kad esame perdėtai religinga tauta. O pakeliui į Vilnių užsukti į prezidento A. Smetonos dvarą ir pasidomėti kulinariniu paveldu, pvz., patiems išsikepti tikrą šakotį (latviai tokio dalyko neturi), o grįžtant iš Vilniaus į Rygą dar užsukti bent valandai į Kernavę ir pietums suvalgyti cepelinų.

Kodėl apskritai norisi keliauti, pamatyti, pažinti kitas šalis ir apskritai kažką, kas nėra tik tavo kiemas? Ką, tavo nuomone, žmogui duoda keliavimas?

Pati esu ne kartą apie tai galvojusi. Šiaip neurologai teigia, kad poreikis judėti yra įgimtas. O kelionė bendrąja prasme ir yra judėjimas. Vaikams augant jis stimuliuoja vystymąsi, gal panašiai galima perkelti ir į suaugusiųjų pasaulį – žmogus keliaudamas tam tikra prasme vystosi. O kad pasijaustum keliaujantis, nebūtina leistis į ekstremalią ar tolimą kelionę, tai labiau vidinė būsena, nusiteikimas. Manau, nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, ar konkretus judėjimas iš taško A į tašką B taps kelione, ar vis dėlto tebus mechaninis veiksmas. Keliauti žmones skatina įvairios priežastys – noras pažinti, pailsėti, pakeisti aplinką, o man šiuo metu tai yra tam tikra mokymosi forma. Kadangi mokytis man patinka, keliauti irgi. Pastaruoju metu itin domiuosi kultūra ir jos istorija, tad stengiuosi pildyti spragas keliaudama po savo kraštus, ypač vertinu tuos mažuosius nuotykius, kurie iš tiesų beveik nieko nekainuoja ir jiems užtenka pusdienio, dienos ar dviejų.

Meno galerija po atviru dangumi Jelgavoje (Žiemgala).JPG
Meno galerija po atviru dangumi Jelgavoje (Žiemgala)

Kur artimiausiu metu planuoji ar norėtum nukeliauti – gal toje pačioje Latvijoje, o gal kažkur kitur?

Manęs laukia labai intensyvi vasara, teks pabūti naujose vietose tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, nors į užsieniškesnį užsienį už Latviją, atrodo, nespėsiu. Tačiau šį tą planuoju rudenį, konkrečiai žinau tik apie Švediją, nes jau labai seniai svajoju nuvažiuoti į Upsalos biblioteką, kurioje saugoma svarbių XVI–XVII a. spaudinių latvių kalba. Na, o pati artimiausia mano kelionė yra namo, į Vilnių (šypsosi).

 

Ernestos pasiūlymai, ką aplankyti ir kur pavalgyti Rygoje:

Kavinės: pietums – Pusdienotāju klubs; vakarienei – Kas dārzā; brančui savaitgalį (ir šiaip) – Austra; kavai ar arbatai – Nice Place, Apsara Tea house. Sąlyginai pigaus latviško maisto (pilkųjų žirnių, Maizes zupa) senamiestyje galima rasti Lido.

Barai: dienai ir vakarui – Kaņepes kultūras centrs; vakarui – Bolderāja, Aleponija, Čē, Labietis, Leningrad, Ala, Hāgenskalna komūna.

Fotografijoms: architektūra – Vecrīga, Centrs, Alberta ir Elizabetes iela, Ķīpsala; industrija – tiltas per geležinkelį iš Lauvas į Mazā Matīsa iela, Vecmīlgrāvis; sovietinis palikimas – Purvciems, Imanta, Pļavnieki; gamta – Mangaļsala, Mežaparks.

Dar lankytis: Brīvdabas muzejs, Kalnciema kvartāls, Nacionalinis meno muziejus, Miera iela, Mangaļsalas mols.

Atkreipti dėmesį į gaidžius ant liuteronų bažnyčios bokštų; Daugavgryvos tvirtovės formą žemėlapyje; kad Akmens tilts visai ne iš akmens ir kad grūst reiškia „stumti“, bet vilkt – „traukti“.

P. S. Universalus žemėlapis latvių, anglų ir rusų kalbomis (Ernestai vienas geriausių, kuriame daug įvairių objektų) – http://kartes.vietas.lv/. Kuo labiau artini, tuo daugiau vietų rodo.

Zvartės ola Gaujos nacionaliniame parke Vidžemėje.JPG
Zvartės ola Gaujos nacionaliniame parke Vidžemėje

Parašyk komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s