Rūta Metlevskienė – mano bakalauro laikų bendrakursė. Kelerius metus ji dirbo kelionių agentūroje „Makalius“ ir nemažai keliavo darbo reikalais. O kur dar pačios susiorganizuotos kelionės! „Tai, kad nebedirbu kelionių agentūroje, tikrai nereiškia, kad nebekeliauju“, – šypsosi Rūta.
Štai ką atsekiau iš tavo nuotraukų socialiniuose tinkluose: Italija, Šveicarija, Malta, JK, Graikija, Latvija, Kroatija, Turkija, Ispanija, Lenkija, Švedija, Baltarusija…
Prieš daug metų buvau Rumunijoje, Egipte, Čekijoje… Pasitrankiau šiek tiek (šypsosi).
Pagal ką renkiesi kelionės kryptį?
Kai dirbau „Makaliuje“, rinkdavausi pagal tai, kur pasitaikydavo pigių skrydžių. Paskelbus naujus skrydžių tvarkaraščius, pirmieji bilietai paprastai būna pigiausi, tad pirmiausia tokius sau ir pasiūlydavau (juokiasi). Prisimenu, į Siciliją suskraidėme už kone 60 eurų į abi puses. Žinoma, dar labai dėkingas šiuo klausimu buvo mano darbas – daugiau nei pusė mano kelionių buvo komandiruotės. Ir į tokias šalis, į kurias pati nevažiuočiau, pavyzdžiui, visada sakydavau, kad niekada nevažiuosiu į Turkiją (Turkija man atrodė baisi kryptis, nepatiko visas tas all inclusive pobūdis), bet nuvykusi pakeičiau savo nuomonę – Turkija nėra vien valgymo ir gėrimo kryptis, ten labai graži gamta, galima užsisakyti ekskursijų.
Taip pat vykau ir į Šveicariją. Tokia kryptis, kad net nežinau, kiek reikėtų ruoštis ir taupyti. Kiek per savaitę netaupydamas išleistum Turkijoje, Šveicarijoje išleisi per dvi tris dienas, ir dar gyvendamas pusbadžiu (juokiasi). Ten praleidau 4 dienas, ir buvo žiauriai faina! Galvojome su kolege, kad tai bus eilinė komandiruotė – kai gidas viską suruošia, visur nuveža, viską papasakoja, toks vadinamasis infoturas. Tačiau tik prieš pat skrydį sužinojome, kad viskuo reikės pasirūpinti pačioms…
Beje, turėjau skrydžio baimę (kurią dabar greičiausiai jau įveikiau). Bet tą kartą jau skristi nebebijojau – tik galvojau, kaip dabar bus, kaip nieko nesiruošus per 4 dienas pačioms išvažinėti visą maršrutą. Mat esu tokia keliautoja, kuri mėgsta viską pasiruošti iš anksto – visus maršrutus, pasižymėti reikiamas metro stoteles, kad pačioje kelionėje nereikėtų gaišti laiko. Na, pagalvotum, kas čia tokio – įsijungsi internetą ir varysi. Tačiau Šveicarijoje internetas kainuoja nežmoniškus pinigus (juokiasi). Googlinau tik du dalykus – Monblano aukštį ir Everesto aukštį, ir tai man Šveicarijoje kainavo 20 eurų.
Vis dėlto apskritai Šveicarija yra pritaikyta turistams, joje viskas labai aišku ir paprasta. Atrodo, kad ten geležinė tvarka, bet ta tvarka tokia draugiška, tai kone neįmanoma pasiklysti, be to, žmonės be proto draugiški, visada paaiškins ir kone nuves iki reikiamos vietos. Apskritai sakau, kad Ciuriche yra didžiausia gražių vyrų (nepaisant amžiaus) koncentracija (juokiasi).
O kaip sugalvojai nuvykti į Baltarusiją?
Tiesą sakant, su vyru vykome į jo giminaitės krikštynas. Pagalvojome, kad tai bus puiki proga aplankyti ir pačią šalį. Bet ten – Dieve Dieve – Lietuva prieš 20 metų… Kultūra visiškai kitokia. Pats Astravas yra visiškas kaimas visomis prasmėmis. Be to, ši kelionė buvo po savaitgalio Stokholme, Švedijoje, ir tas kontrastas tapo labai ryškus – Stokholmas labai hipsteriškas miestas, atrodo, ten nėra nieko ne eko, žmonės labai progresyvūs, jiems tolerancija net ne klausimas, o savaime suprantamas dalykas, ir štai po to atsiduri Baltarusijoje (juokiasi).
O kalnai?
Esu buvusi kalnuose slidinėti, tai buvo „priverstinė“ komandiruotė. Tačiau man labai labai patiko, įsimylėjau kalnus ir vėl noriu ten nuvykti. Slidinėjimui rinkčiausi Italiją, Prancūziją arba Austriją, bet kainos, žinoma, didelės. Vien apgyvendinimas, jei nenori gyventi už 10 km nuo trasų, ir pirtis, kuri, mano nuomone, būtina slidinėjant kalnuose… Taigi per dvigubai trumpesnį laiką išleisi dvigubai daugiau nei, tarkim, atostogaudamas Tailande.
Paprastai keliauju gerai viską suplanavusi, pasiruošusi, tad netikėtumams nelabai lieka vietos. Tačiau kalnuose patyriau šiokį tokį nuotykį. Aš beprotiškai bijau aukščio, ir su kolega atsitiktinai įsėdome ne į tą keltuvą ir užkilome iki raudonos trasos, nuo kurios man, nepatyrusiai slidininkei, reikėjo nusileisti. Besileisdama pamačiau, kad artėja juoda trasa, tad priėmiau sprendimą griūti, mat lėkiau dideliu greičiau ir kone nevaldžiau slidžių. Ačiū Dievui, nieko nesusilaužiau. Na, o kitą dieną jau savo noru leidausi ta pačia trasa (juokiasi). Kelionės išmoko nugalėti baimes.
Ar keliauji viena?
Turiu tokią didelę svajonę viena iškeliauti į Nepalą, tai vieta, kurioje tikrai norėčiau pabūti viena. Kol kas man ji atrodo nereali – viską mesti ir išvažiuoti. Giliai širdyje žinau, kad kada nors taip ir bus, nebūtinai Nepalas, bet kokia kita tolima šalis (na, ne Slovakijos kalnai (juokiasi), tai tik laiko klausimas. Keisdama darbą galvojau, gal dabar ta proga viską mesti, tačiau netikėtai radau kitą man patinkantį darbą, ir šiuo metu tiesiog nesinori nieko mesti, niekur pabėgti. Bet gali būti, kad praeis keleri metai… (Ir pamatysim Rūtos instagrame „Nepalas“.)
Natūralu, kad kiekvieno baimė yra likti vienam, todėl neretas bijo išvažiuoti kur nors vienas.
Vis dėlto man geriausia keliauti dviese su vyru. Mes abu nelabai linkę prie kažko derintis, kai vieni nori vienur, kiti kitur. Atostogos per trumpos, kad kažkam pataikautum.
Kokie tavo prioritetai keliaujant: muziejai, gamtos objektai..?
Mano kelionės paprastai turi tikslą, pavyzdžiui, į Londoną dabar vykau turėdama tikslą aplankyti „Modern Art“ muziejų, į Baltarusiją – norėjau pamatyti statomą Astravo elektrinę. Nors ir minėjau, kad keliones neretai renkuosi pagal pigius bilietus, bet niekada niekur nevykstu šiaip sau. Pavyzdžiui, Maljorka – turėjau tikslą ten hikinti.
Į Paryžių visada (jau gal 4 kartus) vykstu dėl Eifelio bokšto. (Nenusivylei Paryžiumi?) Tikrai ne! Kadangi į Paryžių bohemiškai vykstu tik rudenį, ne sezonu, tai nesusiduriu su krūva kitų turistų. Ten daugybė galerijų, muzikos, keistų žmonių, ir man patinka ta rudens pilkuma, niūruma. Ir prancūzės, kurios per pietus valgo tik salotas. Kartą pagalvojau, kad Paryžiuje nėra pensininkų, jų nesimato. Bet tai dėl to, kad pagyvenę prancūzai labai gražūs, elegantiški, damos vaikšto it podiumu. Aš veikiausiai esu Paryžių idealizavusi – man ir valkata, grojantis akordeonu, ten yra tiesiog bohemiškas gatvės muzikantas (šypsosi).
Turiu mėgstamiausių miestų TOP3 – iki Stokholmo man pirmasis visada buvo Paryžius. (O trečias?) Įvairuoja. Tikiu, kad tai man būtų Kopenhaga, nors joje ir nebuvau (juokiasi). O šiaip anksčiau trečias man buvo Londonas, tik pastarąjį kartą ant jo supykau – buvo tiek daug žmonių, kad per kelias dienas tiesiog labai pavargau. (O Vilnius?) Vilnius be jokių reitingų mėgstamiausias miestas. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad geriausia yra Vilniuje. Pastaruoju metu man vis labiau patinka ir Kaunas.
Man vis tiek geriausia grįžti į Vilnių. Vis dėlto mes per tuos metus padarėme labai daug, tai ypač ryšku, pvz., grįžus iš Astravo. Žinoma, kai grįžti iš Stokholmo, atrodo, kad esame atsilikę. Visada priklauso, su kuo palyginsi (šypsosi). Kaip sakydavo mūsų dėstytojas Antanas Smetona – kol nežinai, kas yra juoda, nežinosi, kas yra balta. Tokie palyginimai visai ne apie lingvistiką, o apie gyvenimą.
Vis kalbi apie miestus. Tai tu labiau miestinis keliautojas?
Kai nori pabėgti nuo savo gyvenimo, darbo, norisi į gamtą – reikia kalnų ir pan. Tad poreikis keliauti į miestą arbą į gamtą priklauso nuo mano emocinės būsenos. Štai ir išėjo savianalizė (šypsosi). Tas pats Nepalas – šiuo metu gyvenimo laikotarpis, matyt, yra per geras, kad norėtųsi išvažiuoti į Nepalą, bet kartu žinau, kad tai anksčiau ar vėliau neišvengiama (juokiasi). Užtat dabar ir dvejojame dėl atostogų krypties, nes iš tikrųjų turbūt nelabai ir norisi kažkur važiuoti – šiuo metu labai gera čia. Man patinka mano namai, mano miestas, ir šiuo metu man to visai užtenka.
Buvau įpratusi kišenėje turėti vienos ar kelių kelionių bilietus – turėti tikslą kažko laukti, be to bilieto būdavo labai nuobodu. O dabar man gera nieko nelaukti, tiesiog būti čia ir dabar, gyventi be bilieto ir nenorėti niekur pabėgti.
O gal kažkur nenorėtum grįžti?
Na, į Baltarusiją tai tikrai nenorėčiau važiuoti antrąkart (juokiasi). Galbūt nenorėčiau grįžti į Romą, nors ir baisu garsiai pasakyti, kad Roma man nepatiko. Pirmiausia, ten visais metų laikais baisiai daug žmonių, be to, man turbūt nepatinka Italijos žmonių bendravimo kultūra – toks nuolatinis rėkimas, aš ne toks triukšmingas žmogus (šypsosi). Man artimesni skandinavai – ramūs, kultūringi, mandagūs, nemėtantys šiukšlių.
O tau svarbu paragauti tradicinės šalies virtuvės?
Aš visada važiuoju dėl vietų, niekada dėl maisto. Man, tiesą sakant, visai nesvarbu, ką valgysiu kelionėje. Žinoma, aš nieko prieš Italijoje valgyti makaronus ir picas (juokiasi). Įsimintiniausias maistas pastarojoje kelionėje man taip pat buvo susijęs su vieta – Stokholme su vyru tiesiog parduotuvėje nusipirkome duonos, dešros, švediško sūrelio, alaus, visiškai paprasto kasdienio maisto. Susiradome parkelį su Stokholmo panorama, darėmės sumuštinius, šalia kažkoks vaikinas ėmė groti gitara, kažkas ėmė šokti. Ir tas paprastas maistas, sumuštinis, tuo metu sukėlė mums daug daugiau džiaugsmo, nei galbūt būtų sukėlęs koks prabangus restoranas. Taip pat ir Paryžiuje – Eifelio bokšto papėdė, vynas, prancūziškas batonas ir sūris. Tai viskas, ko reikia kelionėje.
Rūtos idėjos ir mintys jos tinklaraštyje „Balta siena“.
Mažieji nuotykiai 
Atgalinė nuoroda: Kas rašo ant BALTOS SIENOS? – BALTA SIENA