Einu šiandien mišku iki parduotuvės, toks pavasaris, kad net gera! Sukioju kačiukų šaką tai vienoje, tai kitoje rankoje, kol pėdinu sparčiu žingsneliu, su nuotaika, ir jaučiuos kaip vaikas. Taip pat, kaip jausdavausi pavasarėjant bėgdama laukais prie Ramytės upelio, o virš galvos sukdavosi vieversys. Kada ateina jausmas, kad suaugai? Nebent tada, kai lakstymą laukais iki sutemų mieliau iškeiti į sausainius ir gulėjimą lovoj. Jau ne kartą rašiau, kad man sunkus tas suaugimo ir ypač senėjimo jausmas (pamažu rimsta, tamkart). Bet viduje vis tiek nespėji keistis taip greit, kaip išorėje. Man dažnai norisi įlipt į medį, apkasuose knaisiotis ieškant įdomių akmenų, tyčia klausinėt visokių nesąmonių. Norisi nežinot dalykų, nebūt atsakingam už save, negalvot apie algą ir kad vienintelis rūpestis būtų ta pusė šokoladuko, atidėto kitam kartui ir paslėpto už sofos. Draugės mama, kuriai dabar sueis 70, sakė: “Tu galvoji, kad mes jaučiamės labai suaugę? Viduje nesensti.” Ir štai praeis dar 40 pavasarių, o aš turbūt vis dar norėsiu knaisiotis ieškodama akmenukų su fosilijom.
Šiandien nenorėjau grįžt namo. Norėjau būt lauke iki sutemų, kol visai atvės arba kol mama primygtinai reikalaus pareit vakarienės.
#pavasariomintys
Treniruotės namuose. Esmė ta, kad man gaila pinigų sportui. Na, mokėt 60-70 eurų už tai, kad tempimo pratimus padaryčiau krūvoj ir dar spec dėl to važinėt iš namų (dirbu namuose, už miesto) - ne man, iškart neturiu motyvacijos, mat sportuot norėčiau ryte, o tada tik visokie pilatesai arba kačialka, kas irgi man neįdomu. Taigi nusprendžiau sportuot namie, o tuos pinigus geriau išleist tapybos pamokoms ir pan. kūrybiniams dalykams. Ha ha, sėkmės, galvojat - bet jau padariau trečią treniruotę💪 Ir kedus naujus nusipirkau, gal reikės bėgiot, o visa kita nupirkta senais laikais - svarmenukai beveik metus gulėjo.
Youtube dabar tikrai daug treniruočių ir lietuvių kalba, tik dėl taisyklingumo neaišku - niekas juk nepasakys, ar gerai darai, bet esu lankius jogą, tai bendrą suvokimą turiu. Ir va atradau, kad dešinio klubo sąnarys man daro dung dung, kai koją sukioju į šonus, čia nieko gero, ane?😬 O šiaip nuotaika gerokai geresnė pajudėjus! Labai labai stengsiuos nemest, nes tikrai jau reikia judesio - nebe 20 gi😁 Kas sportuojat namie? Kaip sekas?
P.S. kad tikrai sportavau, matos iš to, kaip sutemo.
P.P.S. katynas😁
"Nesikasyk, kol uodas neįkando", - pasakė vienam seriale. Dabar sau ir draugėms vis primenu, kai užsisukam tame “kas būtų, jeigu būtų”. Pavyzdžiui, dažna tema pas mus, ką čia slėpt, yra vaikai. Tai va, vaikų net nė viena neturim, o atrodo, kad jau taip vargstam juos augindamos, jau taip viskas sunku ir baisu. “Nesikasyk, kol uodas neįkando”, - pasakau, kai eilinį kartą nusipaišau vaizduotėj baisiausius scenarijus. Kurių net nėra. Kurių net gal nebus. O jei bus, kaip sakė viena instagramo moteris, natūraliai mobilizuosis jėgos ir viską ištversi.
Vis tiek galvoju, kad tokie kasymaisi yra gero gyvenimo pasekmė. Nes neturim didelių problemų, todėl galima sau leist galvot apie potencialius iššūkius, tragedijas ir kančias. Ir apie kreivą nosį, pigmentines dėmes bei išsipūtusius plaukus. Smegenys linkusios susikurt problemą, jeigu jos nėra, sakė kita instagramo moteris.
Apskritai skaičiau, kad smegenys vienodai priima tai, ką matom, ir tai, ką įsivaizduojam. Mūsų reakcija į tokius “uodus” natūraliai turi būti bėgti arba gintis, tikrai ne tiesiog sėdėti su telefonu rankose ir kentėti. Ir net nesvarbu, kanda tikras ar įsivaizduojamas uodas.🌲
