20 diena #30dienukurybiskumo Tema “Slaptai fotkint Mykolą”. Mykols nemėgsta, kai apie jį kalbama, todėl pirminis planas buvo nufotkint jį nueinantį su prierašu "Mykolas pageidavo likt inkognito". O kiekvienas bandymas nukreipt telefoną baigdavosi "Matau".
.
Mykols yra tas žmogus, kuris iškenčia visas mano nesąmones nieko nesakydamas, kuris neužsileido mano princesiškų trypimų kojele ir su kuriuo, jaučiu, tampu geresniu žmogumi. Jau vienuolikti metai. Kuris iš berno, negalinčio net kriauklės atkimšt, nes tai "santechniko darbas", virto vyriškiu, kuris gali pats elektrą pasijungt. Tai gal čia win-win išėjo mums abiem. Nelyginu, kokie buvome 20-ies ir dabar, nes tikrai abu pasikeitėme.
.
"Eina pist, koks gražus", – pasakė per giminės balių teta, kai pirmąkart parsivežiau Mykolą. Visi mano giminėj žino, kad Mykols nedaugžodžiauja, negeria stipriųjų gėrimų ir nešoka. Tai čia kaip ir viskas pasakyta. O aš sakau, kad "I hate him less" (lietuviškai baisiau kažkodėl skamba). Žodžiu, tai žmogus, kuris kol kas mane užknisa mažiausiai iš viso pasaulio.💙
19 diena #30dienukurybiskumo Tema "5am". Buvo laikas, kai beveik kasnakt atsibusdavau 4:15. Tiksliai tuo laiku. Galvojau, kad kažkas bando man kažką pasakyt, gal mama, bet paskui perskaičiau anekdotą, kad tai įgimtas instinktas keltis prieš aušrą karvių melžt.
Rūta kažkada yra prašiusi pasidalinti apie mamos netektį. Šiek tiek jau rašiau 4 dieną, o daugiau, atrodo, ir neturiu ką pasakyti. Ar pasiilgstu, ar sapnuoju? Ne. Sapnavau vaikystėje gal du kartus. Kartą, puikiai pamenu, ji nusileido ateivių laivu vilkėdama gražų, šviesų kostiumėlį. Daugiau sapnuose nebesusitikome.
Turėtų būti gėda pripažinti, kad man jos netrūksta. Bet aš tiesiog turbūt nelabai prisimenu, ko ilgėtis. Manau, kad nuo kokių 6-erių ji gydėsi ir greičiausiai mažai bebuvo mano gyvenime. Buvo keli kritiniai momentai, kai pagalvojau: jei mama būtų gyva, viskas būtų kitaip! Mama išspręstų viską, nes buvo konkreti, valdinga moteris, tvirtai laikiusi šeimos gyvenimą. O šiaip draugių reikalai su jų mamom man visada atrodė kaip kažkokia keistenybė.
O ką prisimenu? Ryškiausi prisiminimai - kai esu išvelkama iš savo slėptuvės salione po stalu ir priverčiama valgyt kopūstienę, kurios tada nemėgau, ir kai pirmokė ėjau namo ir prie pat namų nebeiškenčiau, apsisysiojau. Žinojau, kad įprastai gaučiau už tai mušti, bet tąkart mama tepasakė "Nieko tokio". Mama mirė būdama 37-erių. Ir nors man atrodo, kad nejaučiu nieko, kad mama man - tik moteris nuotraukose ir vienas kitas, nebūtinai geras prisiminimas, buvo tokių keistų sutapimų. Svarbiais gyvenimo etapais mane lydėjo būtent 37-38 metų moterys: Neringa, išmokiusi redaguoti, Inga, priėmusi mane į pirmą darbą, Nijolė, pas kurią rašiau magistrinį. Gal tai tik sutapimas, gal ir ne.
Kiek tuščios vietos many paliko mama, turbūt paaiškėtų pačiai turint vaikų. O kol kas žiūriu į tą moterį, taip anksti palikusią viską, ir stebiuosi, kad esu tokia panaši į šį nepažintą žmogų.🌲
18 diena #30dienukurybiskumo Tema "Golden hour". Jau jaučiasi nebenoras rašyt – vidury dar buvo visai įdomu, dabar jau nebelabai. Ir kas mane varė į tą galerą...
.
Mano vienintelei babai 85-eri. Užauginti 5 vaikai, gyvi dabar trys – nebėra mano mamos ir jos sesės. Kas mano senelis – nežinau iš tikrųjų. Nes įdomiai mano baba gyveno😁 Užtat su ja galėdavai kalbėt (dabar irgi galėtum, bet sveikata nebe ta) apie viską, ji negyveno iliuzijom, kad "jos laikais šito tai nebuvo". Priešingai nei jos sesė, kuriai dabar 95. Jos laikais nebuvo jokių tokių dalykų! Abidvi mačiusios karą, bijojo stribų ir partizanų, palaidojo vyrus ir vaikus. Neaukštinu, bet ir neteisiu jos gyvenimo pasirinkimų.
Kiek pamenu, baba visada buvo pensijoj. Vasaras leisdavau pas ją, su pusbroliais, nes visi dėdės iš mamos pusės gyvena tam pačiam kaime. Pas ją visada būdavo įdomiausių sausainių, kokių tik kaimo parduotuvėj gali rast. Ir nors ta parduotuvė už kokio 100 metrų, visada iki jos važiuodavo su dviračiu. Pagrindiniai babą apibūdinantys dalykai: tie sausainiai, naminis ragaišis ir milžiniški žagarėliai vien iš grietinės, kiaušinių, cukraus ir miltų (pabandykit, labai skanūs). Dar baba išmokė kept tuos sumuštinius su obuoliais ir visada prisimena visokius mūsų bajerius iš vaikystės. Pavyzdžiui, kai aš maža norėjau blynų, bet nebuvo kiaušinių, ir tada aš suvedžiau galus: “Gi tikrai, šiandien šeštadienis, vištoms išeiginė!"
.
Baba balsą ant manęs yra pakėlus tik du kartus – kai įspyriau pusbroliui į galvą ir kai tą pusbrolį su kitu pusbroliu užrakinom pirtyje ir palikom. Nusiverkęs buvo jis – nu žiaurių, nepagalvotų dalykų šauna vaikams į galvą. “Ar norėtumėt sulaukti pasaulio pabaigos”, – kažkada klausiau babos ir jos sesės Čepulienės (visada taip ją vadinam, vardo net ir nežinau). “Oj ne ne, kaip baisu būtų”, – atsakė mano baba. “O aš tai norėčiau, būtų įdomu”, – pasakė Čepulienė. Kaip jau sakiau, viskas priklauso tik nuo požiūrio, net tada, kai tau beveik 100 metų.🌲 Nuotraukoje babos katynas, prasikurvinėjęs kažkur porą mėnesių.
17 diena #30dienukurybiskumo Tema “Nacionalinis charakterio bruožas”. Iškart pasakysiu, kad nemėgstu tokių didelių apibendrinimų. Antra, čia bus NE apie visų žmonių lygybę ar patyčias (tai tiesiog nediskutuotina). Trečia, tai, ką aprašysiu, šiandien laikau nemaža problema (gal tik Lietuvoje?).
Šiandien visuomenė (o gal tik garsiai kalbanti jos dalis) yra pernelyg jautri. Viskam. Štai tapo nebegalima dalykų įvardyti tokių, kokie jie yra. Moters nebegali pavadinti moterimi, aklo – aklu, nes iškart įsižeis, palaikys tai sumenkinimu, patyčiomis. Pavyzdžiui, yra tokia laida “Muzikinė kaukė”. Ten kažkas vaidino juodaodį dainininką ir pasidarė tamsų grimą. Ir koks kilo šaršalas, kad tai juodaodžių įžeidimas. Skoninga taip daryti ar ne, jau kitas klausimas, bet ar kartais nėra taip, kad skirdami tam tiek dėmesio iš tikrųjų ir parodom, jog mums tai vis dar kažkas KITOKIO. Man visų žmonių skirtingumas ir yra fainiausias, aš nebijau lyčių, spalvų, ilgių įvardijimo, jei tai tam tikrose situacijose atrodo svarbu. Kaip ir svarbus raudonas perukas mėgdžiojant Pugačiovą ar tamsus grimas vaidinant Louis Armstrongą, nes tai irgi jų asmenybės dalis. Tai ne komentuot viską, ką žmoguje matau, bet neįsižeisti dėl to, kas ir kokie esame iš tikrųjų (priklauso nuo intonacijos). Kažkaip jaučiu, kad su tuo perdėtu politkorektiškumu jau einame nežinia ko link, kai tenka sverti kiekvieną žodį ir tampa baisu ir netgi sunku bendrauti.
Vienas dalykas yra sakyt “Ai kažkokia moteriškė prie vairo”, o kitas “Jūs esate graži moteris”. Ar turiu įsižeisti, kad mane pavadino moterimi, o ne žmogumi, ir dar atkreipė dėmesį į mano išvaizdą?
Žiūriu laidą “Ypatingas būrys”. Ten neįgalieji dalyvauja kariuomenėje. Ir čia irgi būtų labai paprasta įžvelgti patyčias, įžeidimus – kam versti žmogų be rankos užtaisyti šautuvą, kopti virve?! Bet man ši laida kaip tik įrodo, koks svarbus mūsų pačių požiūris: patys baksnojam į tuos savo skirtumus, o paskui apsisukę už tai įsižeidžiam. Arba ne.
Pabaigai: “Ypatingo būrio” narys rateliuose Ramūnas pasakojo aklam draugui uždengęs akis ir klausęs "Spėk kas". Ar tai įžeidimas, ar tiesiog žvilgsnis į tai, kas yra, su humoru? Padiskutuokim. Tebūnie gyvenime tik žiedeliai🌼
