Monika Adomaitienė: „Juk dažnai lipti į kalną gali būti įdomiausia dalis, o būti jo viršūnėje – tik uoga ant torto“

Monika ir Martynas Adomaičiai – seni mano pažįstami, aktyvūs keliautojai, kūrybingi žmonės, Monika – profesionali fotografė, Martynas – programuotojas. Kartu aplankę nemažai šalių, jie sutiko pasidalinti savo kelionių patirtimi, įspūdžiais ir nepakartojamomis nuotraukomis. Ypač planuojantys kelionę į Japoniją arba JAV – sukluskite ir skaitykite įspūdžių kupiną Monikos pasakojimą!

fone Fujijama kalnas.jpg
Monika ir Fudžio kalnas, Japonija

Save socialiniuose tinkluose pristatai kaip keliautoją (instagramoje – net kaip aistringą keliautoją). Iš kur atsirado ši aistra keliauti?

Geras, iš tikrųjų dar nebuvau apie tai susimąsčiusi! Vaikystėje nedaug keliavau, bet keletą kartų su šeima lankėme senelius tolimojoje Rusijoje, tad net ir dabar prisiminimai ryškūs – nuo milžiniškų Maskvos vitrinų ir plačių gatvių iki kaimo gyvūnų, begalinių saulėgrąžų laukų ir Uralo kalnų tolimame horizonte… Kaip vaikui viskas atrodė kiek kitaip, turbūt didingiau, kai viską stebi iš apačios (šypsosi). Tada viskas buvo itin nauja, tą suvokiau turbūt tik suaugusi – būtent tie prisiminimai, nauji įvykiai palieka gilius pėdsakus atmintyje.

Manau, apetitas ateina beragaujant – reikia pabandyti keliauti, o tada nori dar ir dar… Nauji potyriai, vaizdai, žmonės, skoniai, nuotykiai… Man atrodo, tai yra didžiausias turtas – gyvenimiška patirtis, prisiminimai. Į visus hobius reikia investuoti, o čia lyg investicija į patį save, nes patirtis, kuri tau lieka, pinigais neišmatuojama. Taip pat nuo paauglystės domėjausi, mokiausi fotografijos, matyt, šis hobis atskleidė mano smalsumą, o juk visada įdomu fotografuoti naujose vietose!

Bergamas_kiemas airbnb busto kuriame buvome apsistoje.jpg
Bergamas, Italija

Jei galima šitaip teigti – tavo keliavimo „karjera“ prasidėjo nuo draugystės su Martynu. Kartu esate apkeliavę tikrai daug, pradedant tiesiog savaitgalio išvykomis, baigiant nemažomis kelių savaičių kelionėmis. Kiek šalių jau esate apkeliavę? Nuo kurios šalies viskas prasidėjo?

Galima sakyti, taip, iš tikrųjų kartu pradėjome keliauti dažniau (šypsosi). Pirma įsimintina mūsų bendra išvyka į užsienį buvo skrydis į Vokietiją. Buvome studentai ir tuo metu Lietuvoje atsirado pigūs „Ryanair“ skrydžiai, tad kelionė lėktuvu tapo įkandama ir studentiškai kišenei. Taigi, mes ir dar trys draugai nusipirkome bilietus į Brėmeną. Ten apsistojome pas fantastišką indonezietį (pirmą kartą išbandėme couchsurfingą). Jo pasitikėjimas žmonėmis, atvirumas ir draugiškumas labai maloniai nustebino ir galvoje perkratė daug dalykų, vertybių, nes dar turėjome to posovietinio nepasitikėjimo ir perdėtos savisaugos bei uždarumo. Bet tos 5 dienos Vokietijoje, tas laikas drauge, važinėjimai traukiniais ir įvairūs nuotykiai buvo kažkas tokio, tad grįžtant namo jau sukosi mintys, kur bus kita kelionė. Supratome, kad kelionės nėra prabangos dalykas, o labiausiai žavi netgi ne konkreti vieta, ne 5 žvaigždučių viešbutis, o visas kelionės procesas – įvykiai, atradimai.

monikos
Pirma kelionė į Vokietiją

O dėl kelionių skaičiaus… Priklauso, su kuo lyginsi, mūsų dar Europos žemėlapis nėra išsamiai išnagrinėtas, o ką jau kalbėti apie kitus žemynus (šypsosi)… Drauge šiuo metu esame aplankę 26 šalis, kai kurias ne po vieną kartą. Bet skaičiai ir statistika tikrai nėra mūsų tikslas. Vien toje pačioje šalyje dažniausiai yra daug vietų, kurias nei per vieną, nei per daugiau kartų neaplankysi… Ir ta pati Lietuva kartais labai maloniai nustebina.

Kartu apkeliautos pasaulio salys
Kartu apkeliautos šalys

Pagal ką renkatės kelionių kryptis?

Sunku net pasakyti, konkrečių kriterijų neturime, dažniausiai priklauso nuo situacijos – kartais pamatau įspūdingą fotografiją internete ir pradedu svajoti, kai ten vieną dieną nukeliausiu, draugų kelionių pasakojimai ir rekomendacijos, perskaitytos grožinės literatūros knygos, skrydžių akcijos. Kadangi aš fotografė, esu įpratusi planuoti savo užimtumą, tad mėgstu ir kelionę suplanuoti iš anksto, nes laukti kelionės taip pat malonumas.

Death valley_012.jpg
Mirties Slėnis, JAV

Vis dėlto kartais mėgstame ir gana ekspromtines mini keliones, pvz., vasarą pamatau, kad yra likęs laisvas savaitgalis, ir jau pradeda suktis mintys, kur čia nuvykti. Pavyzdžiui, net mūsų povestuvinė kelionė buvo gana improvizuota – tiesiog pigių avialinijų puslapyje pažiūrėjome, kur yra skrydžių pirmadienį po vestuvių, buvo skrydis į Siciliją, tai ir paėmėm (juokiasi)! Beje, šiemet per knygų mugę nusipirkau „Lonely planet“ išleistą labai gražią knygą „Ultimate travel list“, tai ten ojoj idėjų ilgam…

Papasakok plačiau apie jūsų kelionę Japonijoje.

Martynas dar mokyklos laikais buvo susižavėjęs Japonija, savarankiškai pramoko kalbą, klausėsi muzikos ir žiūrėjo animė, tad tai buvo sena jo svajonė. Pradėjus draugauti ir aš perėmiau tą meilę šiai šaliai, kultūrai. Kelionė ten atrodė utopinė svajonė, tačiau po vestuvių nusprendėme draugų dovanotus pinigus atidėti būtent kelionei į Japoniją. Pradėjau sekti skrydžių kainas ir gavę gerą „Finnair“ pasiūlymą (apie 600 eurų žmogui) įsigijome bilietus pavasariui, sakurų žydėjimo metu. Kadangi skrydis ilgas, džiaugėmės pasirinkę „Finnair“: buvo tikrai patogu, daug naujų filmų, ir jau lėktuve buvo galima gauti japoniško stiliaus maisto.

Nara.jpg
Naros mieste, Japonija

Japonijoje praleidome 3 savaites, per tą laiką apkeliavome gerokai daugiau nei vidutinis japonas yra savo šalies matęs. Keliavome traukiniais. Naudingas dalykas – prieš kelionę įsigyti tik užsieniečiams skirtą „Japan Rail Pass“, mūsų pasirinktas variantas galiojo 21 dieną, o kai vietiniams pasakydavome, kiek jis kainuoja (apie 435 eurus žmogui), jie pavydėdavo, nes ypač greitųjų traukinių kainos ten yra itin didelės, o su šiuo pasu beveik visur gali važiuoti greitai ir patogiai. Beje, ten keliaudami išmokome greitai užmigti traukinyje. Dauguma japonų važiuodami traukiniu miega, tad po kurio laiko tie traukiniai ir mus užliūliuodavo, o kartu tai ir geras poilsis, kai kiekvieną dieną viskas nauja ir daugybė įspūdžių.

Miegantys japonai.jpg

Kadangi kartkartėmis priimame keliautojus per couchsurfingą, buvo labai smagu, kad Tokijuje susitikome su visais, kuriuos buvome priėmę Vilniuje. Kai kurių buvome nematę ir apie 3 metus, tačiau susitikus bendrauti buvo labai lengva ir smagu, jie labai džiaugėsi, kad atvykome, visi stengėsi pavaišinti ar ką nors padovanoti. Bendrai japonai yra labai draugiški ir šilti žmonės. Kiek kelionėje reikėjo pagalbos, jei tik žmogus suprasdavo, ko klausiame, visada padėdavo, parodydavo, kartais net palydėdavo. Keliaujantiems rekomenduočiau pramokti pagrindines frazes japoniškai, su anglų kalba ten dar gana sunku. Labai įdomu, kad galvojama, jog japonai labai santūrūs, tačiau turbūt priešingai mums, lietuviams, japonai kaip tik garsiai reiškė emocijas, pvz., dažnai sužinoję, kad Martynas moka japoniškai, garsiai sureaguodavo: Ooooooooo! Eeeeeeee?! Iš pradžių buvo juokinga ir keista, paskui pripratome (šypsosi).

Dar prieš kelionę nepasidomėjome, kad Japonijoje praktiškai visada saulė leidžiasi apie 18 val., tad vakarai ten būna ilgi ir tamsūs. Gal todėl jie taip mėgsta miestuose šviečiančias iškabas?

Osaka.jpg
Osakoje, Japonija

Mūsų maršrutas apėmė tokius miestus: Osaka, vadinama maisto sostine, Nara – senovinis miestas, kuriame yra nemažai šventyklų ir laisvai po gatves vaikšto elniai, juos galima maitinti specialiu maistu, Kiotas – didžiulis istorinis miestas, kuriame yra galybė nuostabių šventyklų, garsus Gionas – geišų kvartalas, kur galima pamatyti tikrų geišų. Beje, įdomus faktas – kaip atskirti, kur tikra geiša, o kur tiesiog persirengusi japonė (Kiote labai daug žmonių vaikšto su kimono)? Tikros geišos eidamos gatve nesišypso ir nepozuoja, o kaip tik net atrodo gana piktos ir nepatenkintos, kai mato, kad jas fotografuoja. Mums pasisekė ir kelis kartus pavyko pamatyti, o vieną kartą ir nufotografuoti. Taip pat Kiote teka vaizdinga upė, ten aplankėme beždžionių kalną (ten gyvena daug laisvai lakstančių beždžionių, tik yra dar tvarką stebinčių prižiūrėtojų). Kojasanas – vienuolių miestas ant kalno, ten galima nakvoti vienuolynuose. Tiesa, nepigu, bet ten duoda tradicinį japonišką kambarį, chalatą (yukata), yra karštosios versmės (onsen), į kainą įeina soti vegetariška vakarienė ir gėrimas, dar galima dalyvauti jų maldose. Fudžikavagučiko – miestelis, iš kurio gerai matosi legendomis apipintas Fudžio kalnas, yra įspūdingas atrakcionų parkas. Tokijas – milžiniškas multikultūrinis miestas. Po Tokijo grįžome atgal į pietinę dalį, aplankėme Hirošimą – ten yra nemažai monumentų žuvusiems nuo atominės bombos, kai lankėmės, dar lijo lietus, buvo tikrai tokia nuotaika, priverčianti susimąstyti apie karą, taiką… Miadžima – simpatiškas miestelis, gražios šventyklos ir Tori vartai vandenyje. Okunošima – zuikių sala. Joje yra vienintelis viešbutis ir virš 700 laisvai po salą lakstančių zuikių!

Okunoshima zuikiu sala.jpg

Dar skridome į Okinavą – japoniški havajai, planavome kelionės pabaigoje atsipūsti, pagulėti, nuplaukti į aplinkines „rojaus“ saleles, bet visas dienas lijo, o kai reikėjo išskristi, švietė saulė… Na, bet ir ten buvo ką veikti, teko poilsiauti aktyviau, aplankėme vieną didžiausių pasaulyje akvariumų, kur pietavome kartu su milžiniškais bangininiais rykliais!

kavine stebint ryklius.jpg

Beje, Japonijoje itin aukšta aptarnavimo kultūra, ten klientas yra tikrai dievas, tau visada šypsosi, iš pradžių atrodė, kad net per daug jie meilūs ir paslaugūs… Įdomus dalykas – ten neegzistuoja arbatpinigiai! Jei sugalvosi palikti, tave padavėjas gali net pasivykti gatvėje ir grąžinti pinigus.

Sakuros! Prieš kelionę į tą masinę psichozę žiūrėjau gana skeptiškai, bet pamačiusi didžiules sakurų alėjas visiškai susilydžiau – vaizdas tikrai neįtikėtinas, atrodo, kad esi pasakoje! Mums labai pasisekė, nes bilietus pirkome iš anksto, bet sakuros kasmet žydi šiek tiek kitu metu, tačiau mums pasisekė ir puikiai pataikėme, tad jų žiedus stebėjome didžiojoje kelionės dalyje. Pamenu, kai grįžome po kelionės ir kaip tik Vilniuje pražydo sakuros, labai džiaugėmės net ir mūsų mažu parku, užbūrė tos sakuros mus.

Tokijas.jpg
Tokijuje, Japonija

Apie Japoniją, jų gyvenimo būdą, kas patinka, o kas ne, išsamiau apie aplankytas vietas žadu būtinai papasakoti savo bloge, tiesa, realiausia, kad tai pavyks padaryti vasarį, kai aprims visi darbai.

Papasakokite plačiau ir apie savo kelionę po JAV.

Pirmos mano svajonės apie JAV atsirado perskaičius Džeko Londono knygą „Mėnulio slėnis“. Labai įtraukė ir sužavėjo istorija apie porą, keliaujančią pėsčiomis po Kaliforniją ir ieškančią sau geriausios vietos apsigyventi. Nuo tada pradėjau svajoti pamatyti didžiąsias sekvojas, vandenyno krantus…

Kai nusprendėme, kad rudenį vyksime į JAV (tuo metu dar buvo žiema), pradėjau stebėti „Facebook“ pigių kelionių puslapius („Travel 4free“, „Fly4free“ ir pan.), ir vieną dieną pagaliau pamačiau mums tinkamą pasiūlymą – skrydis į Los Andželą spalio mėnesį pirmyn ir atgal žmogui kainavo 300 eurų. Amerika yra be galo didelė ir nuostabi, turėjome tik 3 savaites, tad nusprendėme keliauti po vakarinę dalį, kur yra daugybė tiesiog žadą atimančio grožio!

grand canyon_118.jpg
Didysis Kanjonas, JAV

Keliavome 4-iese, tad išsinuomojome džipą ir pradėjome roadtripą. Keliai ten labai geri, kuras pigus, bet įdomu, kad degalinėse kainos gali visiškai skirtis, tad prieš važiuojant tolimą atstumą reikia planuoti, kada pildyti baką, ir stebėti kainas. Tam skirta programėlė „GasBuddy“, nes vienoje degalinėje kaina gali būti 2 doleriai už galoną, o kitoje jau 6! Nors atstumai ten dideli, bet kelionės automobiliu neprailgdavo, o vis besikeičiantys įspūdingi pakelės peizažai neleido nuobodžiauti.

Nacionaliniai parkai yra tiesiog fantastiški, pasijutome it kitoje planetoje ir kartu negalėjome atsistebėti, kokia fantastiška ta mūsų planeta bei kokia didinga jos gamta. Planuojant aplankyti du arba daugiau nacionalinių parkų apsimoka nusipirkti metinį nacionalinių parkų bilietą, jis galioja visam automobilio ekipažui, o po kelionės jį galima padovanoti kokiam keliautojui ar parduoti. Kiek teko lankytis, parkai tikrai gerai prižiūrimi, informacijos centrai dirba nuoširdžiai, į daugumą parkų gali atvykti, palikti automobilį ir po parką važinėtis nemokamais „shuttle“ autobusais, beje, jų vairuotojai labai draugiški, daugelis dar ir gerą humoro jausmą turi – bevairuodami kartais pasakoja linksmų istorijų. O ir vaikštant parkų takais labai malonu, kad dauguma turistų prasilenkia šypsodamiesi, pasisveikina, tokia visiška idilė… Apskritai mus sužavėjo žmonių laisvumas, komunikabilumas, mokėjimas išreikšti jausmus, draugiškumas. Dauguma žmonių, atrodo, nepaisydami pareigų darbe, juo didžiuojasi ir moka tuo darbu mėgautis, jaustis laisvai, juokauti.

Bryce_073
Braiso Kanjonas, JAV

Taip pat ten aplankėme Martyno gimines, kai kuriuos žmones pamatėme pirmą kartą gyvenime, bet vos per kelias kartu praleistas dienas užmegztas ryšys buvo toks stiprus, kad atsisveikinome su ašaromis. Ir dabar palaikome ryšį socialiniuose tinkluose ir laukiame, kada jie mus aplankys Lietuvoje. Vienas įspūdingiausių buvo mūsų susitikimas. Pranešėme, jog prie giminių namų būsime už 10 minučių, o Martyno teta mums įvažiuojant į gatvę jau stovėjo basa ir pamačiusi mus pradėjo lakstyti ir šaukti iš laimės, apkabino, verkė, džiaugėsi, buvo visiškai wow toks emocijų pliūpsnis!

San Fransiske buvome apsistoję pas šeimą per couchsurfingą, jie buvo daug kuklesni nei giminės, tačiau lygiai taip pat nuoširdūs ir besirūpinantys, su jais irgi labai susidraugavome ir dabar palaikome ryšį. Kelionė ir bendravimas su ten sutiktais žmonėmis padarė įtaką man kaip asmenybei, supratau, kad noriu būti dar laisvesnė, nuoširdesnė bei atviresnė ir nebijoti savo jausmų. Apskritai JAV pranoko lūkesčius, kada nors tikrai ten sugrįšime.

Las Vegas_su giminemis.jpg
Las Vegase su giminėmis

Kadangi esi profesionali fotografė, o Martynas taip pat labai mėgsta fotografuoti, kokią dalį kelionėse jums užima fotografavimas ir filmavimas? Ką tai duoda (o gal atima) kelionei? Kaip paskui sekasi su visomis nuotraukomis „susidoroti“?

Taip, kelionėse fotografuoti yra tikras malonumas, nesvarbu, ar tai telefonas, ar profesionalus fotoaparatas. Tos akimirkos mums yra brangios ir tikrai einant laikui kai kurie dalykai pasimiršta, tad keliones mėgstame dokumentuoti, Martynas sukuria filmuką, aš iš nuotraukų padarau fotoknygą, kur pridedu ir vietovių pavadinimus ar parašau savo pastebėjimus, trumpas istorijas.

Apdoroti nuotraukas ar sukurti filmuką tikrai užtrunka, nemažai mano kelionių nuotraukų laukia žiemos, fotoknygas kuriu dažniausiai vasario–kovo mėnesiais, nes jie būna kiek laisvesni, o dar ir dėl oro visai jauku namie pabūti ir šiek tiek pagyventi prisiminimais (šypsosi). Mums kelionių fotografija nėra darbas, tai daugiau malonumas gražiai, įdomiai užfiksuoti pamatytas vietas. Žinoma, dėl to kelionės tempas yra kiek lėtesnis, bet mes ir nesame tie keliautojai, kuriems reikia kuo daugiau checkpointų pasiekti per kuo trumpesnį laiką, kelione reikia mėgautis čia ir dabar. Juk dažnai lipti į kalną gali būti įdomiausia dalis, o būti jo viršūnėje – tik uoga ant torto.

sauletekis Venecijoje.jpg
Venecija, Italija

Kokio tipo keliautojai esate: mėgstantys komfortą ir besivadovaujantys principu, kad kelionė – ne vieta skaičiuoti, ar linkę pataupyti, kažko atsisakyti?

Manau, esame įvairiapusiški ir prisitaikantys. Kelionėje svarbiausia įspūdžiai ir pats procesas, atradimai, jų dažniausiai daug nepatirsi prabangiame viešbutyje. Tačiau esant ilgesnei kelionei svarbu kuo dažniau gerai išsimiegoti, iš nakvynės vietos nereikalaujame prabangos, tačiau mėgstame jaukius airbnb tipo žmonių nuomojamus butus, kur aplinka autentiška. Yra tekę miegoti ir gatvėje Berlyne. Dabar jau nežinau, ar tokiai avantiūrai besiryžtumėm, bet tai buvo vienas įsimintinesnių nuotykių, tad tikrai nesigailime (šypsosi). Kiekviena kelionė yra gana unikali, tad žiūrime pagal situaciją: jei tai trumpa savaitgalio kelionė, taupydama laiką ieškau vietos apsistoti arčiau miesto centro, jei kelionė ilgesnė ir, pvz., turime išsinuomoję automobilį, tai kartais yra ne tik pigiau, bet ir smagiau apsistoti gretimame miestelyje, kur gali gauti šiltesnį aptarnavimą nei pačioje populiariausioje vietoje. Arba jei imame daug vidutinių, paprastų nakvynių, smagu paimti kokią vieną ir pasilepinti, pvz., viešbutį su baseinu. Taip pat būtinai stengiamės paragauti vietinio maisto. Dažniausiai prieš kelionę preliminariai įsivertiname biudžetą ir jau kelionėje išlaidų per daug neskaičiuojame.

Nevengiame ir turistinių vietų, juk ir patys esame turistai, tačiau norėdami jomis pasimėgauti tiesiog atsikeliame saulei tekant ir jas aplankome ramiai, kai dar tik pavieniai žmonės vaikštinėja. Pamenu, be galo užbūrė Venecija, kai brėkštant rytui vaikštinėjome po painias gatveles, ir išėję prie didžiojo kanalo išvydome nuostabų saulėtekį…

tuscia Venecija paryciais.jpg
Venecija, Italija

Matau, kad ištaikę ilgesnį savaitgalį ar kitą progą niekada nesėdite namuose, visada kur nors iškeliaujate. Papasakokite, ką per tokias trumpas keliones esate aplankę, kokios kryptys, jūsų nuomone, geriausia tinka trumpoms išvykoms.

Kartais ir namie pasėdime (juokiasi). Bet taip, stengiamės išnaudoti esamas progas. Abu dirbame visą dieną prie kompiuterių, tad pabūti gamtoje ar pakeisti aplinką bei pajudėti yra būtina.

Kaimyninės šalys yra tikrai įdomios ir vertos aplankyti. Kaimyninė Latvija, nors daug kas sako, kad joks čia ne užsienis, turi ką pasiūlyti, esu ten lankiusis gana daug kartų, bet dar yra nemažai vietų, kurias norėčiau aplankyti. Vienas įdomesnių objektų – „Karosta“ kalėjimas Liepojoje, kuriame galima nakvoti tikroje senoje kameroje (15 eurų žmogui). Lenkijoje taip pat daugybė vietų, šiemet lankėmės Vilko irštvoje ir nuvykome į pajūrį, į Gdanską – labai žavus miestas.

Ilgojo savaitgalio kelionei praktiškai bet kuri Europos šalis yra tinkama, į kurią yra tiesioginis skrydis iš Lietuvos patogiu laiku. Artimiausia mūsų ilgojo savaitgalio kelionė bus gruodžio pradžioje į Belgiją – ketvirtadienį vakare po darbų skrendame į Briuselį, ten pernakvojame, dieną aplankome miestą, o vakare sėsime į traukinį ir važiuosime į Briugę, dar vadinamą šiaurės Venecija, ten bus viena gražiausių pasaulyje kalėdinių mugių. Sekmadienį vakare grįšime namo. Taip pat planuojame naujus metus sutikti Slovakijoje, Aukštuosiuose Tatruose.

Medaus kopinejimas Sicilijoje_Vulcano saloje_uzilipe ant vulkano.jpg
Sicilija, Italija

Kiek žinau, Japonija buvo jūsų svajonių šalis. Kadangi ją jau aplankėte, kur dar baisiai baisiai norite nukeliauti (o gal atgal į Japoniją)?

Į Japoniją tikrai kada nors grįšime, ten dar yra daug ką aplankyti. Labai traukia Azija, dabar atrasta ir labai intriguojanti šalis yra Mianmaras, dar iš tolimų šalių – Naujoji Zelandija. Iš esmės visas pasaulis yra toks fantastiškas ir įdomus, kad keliauti yra įdomu visur, ir pasitaikius progai bei galimybėms turbūt visur sutiksiu važiuoti!

Death valley_099.jpg
Mirties Slėnis, JAV

Ar daug keliaujate Lietuvoje? Kas jums čia gražiausia, įdomiausia, ką norisi aplankyti, o kas visai atrodo neįdomu?

Lietuva yra nedidelė, tad ji puikiai tinkama savaitgalio išvykoms. Labai mėgstame keliauti po Lietuvą, smagu, kad yra nemažai sutvarkytų pažintinių takų, džiugina, kad ir dauguma miestelių gražiai susitvarkę. Pati mylimiausia vieta, į kurią kasmet jau daug metų grįžtu, yra Nida, kiekvieną kartą ji savaip užburia, tie laiveliai, kopos, miškas, jūra. Lietuvoje nėra didmiesčių, tad labiausiai žavi gamta – miškai, ežerai, piliakalniai. Žinoma, ir gimtąjį Vilnių labai myliu. Mano biuras yra senamiestyje, tad į darbą keliauti žaviomis gatvelėmis kasdien yra tikras malonumas.

Neretai priimate pas save užsieniečius, tad kokių atsiliepimų esate girdėję apie Lietuvą, ar ji jiems įdomi kaip šalis keliauti?

Pastaruoju metu dėl darbų gausos retai priimame svečius, nors jau to pasiilgome. Dažniausiai atvyksta nuostabūs, šviesūs žmonės. Atrodo, pats niekur nevažiuoji, bet kita kultūra pati pas tave atvyksta ir dalinasi istorijomis (šypsosi).

Daugeliui užsieniečių patinka lietuviška virtuvė, ypač nustebina šaltibarščiai – maždaug 99 % patinka, o vienas indas net sakė, kad jie būtų puikus patiekalas Indijoje, nes ten karšta ir žmonės labai mėgsta burokėlius. Lietuvoje dažniausiai jų maršrutas būna Vilnius, Kaunas, Šiauliai (Kryžių kalnas), Klaipėda, Kuršių nerija, o po to važiuoja link Latvijos ir Estijos.

Keliautojams labai patinka Vilniaus senamiestis, stebina, kad daug bažnyčių. Tiesa, įtaką tikrai daro ir oras bei metų laikas. Vienas meksikietis pasakojo: buvo niūri ir žvarbi diena, jis ėjo senamiesčio, centro gatvėmis, išmoko kelis žodžius lietuviškai ir bandė pasisveikinti su žmonėmis, bet dauguma iškart nusisukdavo ir jam labai trūko šypsenų sutiktų žmonių veiduose. Po tokio komentaro visada stengiuosi, jei susitinka žvilgsniai, žmogui nusišypsoti. Tada ir pačiai nuotaika pakyla – juk draugiška šypsena nieko nekainuoja, o gali sukurti puikų įspūdį apie savo šalį!

monikos nida
Nida

Keli Monikos patarimai fotografuojantiems kelionėse:

  1. Švarus objektyvas. Valyti geriausia specialia servetėle ar valikliu, jokiu būdu ne pirštu.
  2. Stebėkite foną, t. y. kas vyksta už pozuojančio žmogaus.
  3. Stebėkite šviesą. Gražiausias apšvietimas yra ryte ir vakare, vidurdienį, saulėtą dieną, galite išnaudoti ryškius šešėlius, lyjant lietui – atspindžius balose.
  4. Dairykitės! Žiūrėkite ne tik tiesiai, bet ir žemyn, aukštyn. Tą galite padaryti net eidami savo kasdieniu keliu į darbą ar vaikščiodami po senamiestį – nustebsite, kiek dalykų dar nematėte!
  5. Keiskite fotografavimo kampus – fotografuokite ne tik akių lygyje, bet pabandykite fotografuoti pritūpę ar pasilipę aukščiau.
  6. Jei nuotraukoje jums kažko trūksta, pabandykite nufotografuoti iš arčiau.
  7. Po kelionės svarbu atrinkti nuotraukas (gera prievolės priemonė – fotoknyga, ten nesudėsi šimtų panašių nuotraukų, o tik atrinktas, kurios pasakoja istoriją).
  8. Nuotraukų redagavimas. Aš fotografuoju vadinamuoju raw formatu ir vėliau konvertuoju programoje „Lightroom“, bet jei fotografuoju telefonu, taip pat nuotraukas prieš publikuodama dažniausiai bent šiek tiek paredaguoju. Viena mėgstamiausių programų – „Snapseed“, turi daug naudingų funkcijų ir galimybių, „VSCO“ ir „Instagram“ turi daug filtrų.

Vaizdo filmukų kūrimo patarimai:

  1. Filmuokite trumpais kadrais – tai labai palengvins montavimo darbus, nereikės peržiūrėti ilgos medžiagos ir ilgai bei nuobodžiai ją karpyti.
  2. Stenkitės kuo stabiliau laikyti kamerą.
  3. Jei planuojate filmuką žiūrėti ne tik telefone, filmuokite tik horizontaliai.

Kiti patarimai – tokie pat, kaip ir fotografijos.

Okunoshima zuikiu sala3
Okunošimoje, Japonija

Parašyk komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s