Kai staigiai kala į galvą „noriu atostogų. DABAR“, nelieka nieko kito, tik dairytis pigesnių bilietų į bet kur. Šįkart pagal šį kriterijų, kaip turbūt ir labai dažnai, nugalėjo Italija – pasitaikė kaip sezonui gana nebrangūs bilietai į Barį (žmogui pirmyn atgal išėjo apie 80 eurų). Pirminis planas važinėti traukiniais ir autobusais aplankant pagrindinius regiono miestus Materą, Ostūnį, Lečę ir patį Barį žlugo pavėlavus lėktuvui. Atskridę vėliau nebespėjome į tiesioginį autobusą į Materą, kitas buvo tik už 3 valandų, tad greitai sugalvojome nuomotis automobilį. Tai visiškai pakeitė kelionės planus, ir į gera. Vietoj tradicinių turistinių vietų pamatėme visai kitokią Italiją. Bet apie viską nuo pradžių.
Matera – seniausias Italijos miestas, skaičiuojantis kone 9000 metų. Jis ir vienas seniausių pasaulyje (teigiama, kad trečias), įrašytas į UNESCO paveldą kartu su žymiuoju Petros miestu Jordanijoje. Sassi di Matera – tai lyg senamiestis, gyvenvietė urvuose ir nameliuose iš uolienų. Taip pat išlikę ir senųjų urvų, kuriuose gyveno pirmieji materiečiai. Dabar mieste gyvena apie 60 tūkst. žmonių, jis gyvas, pilnas kavinių ir parduotuvių, svečių namų (ir pačiame senamiestyje). Galiu pasakyti, kad tikrai nematėme daug turistų, kavinėse sėdėjo kone vien vietiniai (arba turistai italai), vakare visomis intonacijomis skambėjo italų kalba.
Senąją gyvenvietę į dvi dalis dalija nedidelė upė, tačiau dabar vienoje pusėje likę tik urvai ir įrengta apžvalgos aikštelė. Tiesą sakant, daug gražiau ir įdomiau iš miestelio pusės. Čia irgi gausu vietų su gražiu vaizdu, be to, kaip būdinga pietiečiams, senieji urvai pavirto neoficialiais viešaisiais tualetais, šiukšlynais ir paauglių pasimylėjimo vieta (true story). Visgi Sassi – vadinamieji urvai-nameliai – įspūdingi. Siauručių gatvelių raizgalynė, visada išvedanti į kokią didesnę gatvę, bažnyčios, kalvotas kraštovaizdis nuolat atveria nuostabių vaizdų. Čia užtenka tiesiog klaidžioti, kaskart pamatant ką nors netikėto.
Kadangi esame labiau slampinėjimo nei muziejų mėgėjai, į jokį muziejų nėjome, bet apie Materos istoriją tikrai yra ne vienas, taip pat galima aplankyti ir požeminius urvus.
Kaip rašoma „The Guardian“ straipsnyje, tokie Italijos miestai kaip Florencija ir Venecija laikomi „disneifikuoti“ – pernelyg populiarūs ir visiškai turistiniai, kuriuose realiai nebeliko vietos net patiems italams. Matera kitokia (kol kas?). Žinoma, ji išrinkta 2019-ųjų Europos kultūros sostine, tad dabar intensyviai tvarkosi ir ruošiasi turistų antplūdžiui, bet dar visai neseniai, po Antrojo pasaulinio karo, miestas buvo visiškai nuskurdęs, vienas skurdžiausių visoje šalyje. Sunku patikėti, kad priešistoriniuose urvuose ir nameliuose vis dar gyveno sunkiai besiverčiantys žmonės – be tekančio vandens, elektros, be langų ir normalios ventiliacijos, daug vaikų tiesiog neišgyvendavo dėl plintančių ligų arba augdavo neraštingi… Tik nuo 1950-ųjų, supratus, kad tokia situacija iš esmės yra „Italijos gėda“, imta miestą tvarkyti: pastatyta naujų namų, ir urviniai gyventojai mielai į juos išsikėlė, taigi dauguma senųjų sassi liko apleisti.
Daug metų jie tokie ir buvo, kol galiausiai maždaug prieš 30 metų suvokta, jog su tokiu paveldu reikia ką nors daryti. Senieji gyventojai tikrai nesiruošė į juos grįžti, taigi čia ėmė kurtis parduotuvėlės, amatininkų dirbtuvėlės, kavinukės. Dar vienas įdomus faktas – čia filmuota žymioji Melo Gibsono „Kristaus kančia“, net kai kurios „Wonder Woman“ scenos ir daugelis kitų filmų. Na, o normaliau populiarėti Matera pradėjo vos prieš ketverius metus, paskelbus ją 2019-ųjų Europos kultūros sostine.
Angliškai ir, žinoma, itališkai, galima rasti nemažai straipsnių apie Materos istoriją, kaip tragiškai dar visai neseniai čia gyveno žmonės, o skurdų gyvenimą dar mena gyvi liudininkai. Dabar dauguma sassi sutvarkyti, naudojami ir toliau tvarkomi.
Kol miestas netapo nuturistintas, tikrai rekomenduoju nuvažiuoti ir pamatyti, kaip žmonės gyveno prieš kelis tūkstančius ir… kelias dešimtis metų.
Pastebėjimai:
* Nuo Bario oro uosto Matera nutolusi tik mažiau nei 60 km, iš oro uosto ir paties Bario tiesiogiai kelis kartus per dieną veža autobusai.
* Nakvynių pasiūlymų daug – tiek „Booking“, tiek „Airbnb“. Kainos niekuo neišskirtinės (kol kas :))
* Mieste valgėme tik kartą, bet kainos kaip Vilniuje. Už dvi dieviškas ir dideles picas (na, tikrai skanios, nei Romoj, nei Sicilijoj tokių nebuvo), du skaniausius spritzus ir vandenį, įskaičiuojant italams būdingą aptarnavimo mokestį (šįkart 2 eurai), sumokėjome 23 eurus. Be to, „nemokamai“ už tai atneša indelį traškučių 🙂
* Mieste daug kur galima prisipilti geriamo vandens iš specialių fontanėlių.
* Jei imate nakvynę su pusryčiais, nusiteikite saldumynams. Bent man neįprasta rytais valgyti vien saldžias bandeles, trapučius su saldžiu marmeladu ir saldžiu jogurtu su saldžiais dribsniais, bet štai tokie tradiciniai italian breakfast. Gauti sūrio, dešros arba kiaušinį reiškia, kad jums labai pasisekė.
Mažieji nuotykiai 
Atgalinė nuoroda: Pažinti Italiją. II dalis: Neapolis – Mažieji nuotykiai