Veneciją kasmet aplanko apie 20 milijonų turistų. DVIDEŠIMT MILIJONŲ mieste, kurio centrinę dalį laisvai gali pereiti per valandą. Mieste, kuris lėtai ir tyliai grimzta nusinešdamas italų viltį iš turistų atsikovoti savo vietas… Jau dabar prognozės liūdnos – per artimiausius dešimtmečius Venecijoje neliks nuolatinių gyventojų. Ir ne tiek dėl vandens, kiek dėl turistų. Venecija šiuo metu yra turistų miestas. Vietiniai iš esmės juos tik aptarnauja – italams gyventi čia jau per brangu ir nebepatogu.
Džiaugiuosi, kad pirmą kartą teko jame apsilankyti ne sezonu – lapkričio pradžioje. Tada ir bilietai pigesni, ir viešbučiai, ir gerokai mažiau žmonių nei vasarą.
Potvyniai – miesto žavesys ir prakeiksmas
Vėlų rudenį ir žiemą Veneciją kankina potvyniai – aqua alta. Ir kai dar spalio pabaigoje ėmė rodytis nuotraukų, kaip San Marco aikštėje žmonės brenda per vandenį kone iki kaklo, buvo apėmusi lengva panika… Bet štai baigėsi pilnatis ir didysis potvynis nuslūgo. Tada jau ir gaila pasidarė – toks potvynis ne kasdien, būtų buvę įdomiau. Nieko tokio – San Marco aikštę vanduo semia 300 dienų per metus, tad šiokį tokį aqua alta teko pamatyti ir mums.
Potvyniai Veneciją užplūsta kasmet, ir jokia čia naujiena – miestas prieš 1500 metų pastatytas salose, iš esmės ant vandens. Ir dėl natūraliai pakylančio vandens lygio, ir dėl klimato kaitos vanduo šį miestą po truputį naikina. Jau dabar daug pamatų pagadinti, nubyrėję, pirmuose aukštuose daug kur negyvenama, neretai uždarytos ir kitų aukštų langinės. Nežinau, ar dėl to, kad „ne sezonas“, ar dėl to, kad šį miestą vietiniai po truputį ima apleisti… Pastatus sunku renovuoti – ir dėl griežtų reikalavimų, ir dėl elementaraus nepatogumo: technikai sunku siaurais kanalais priplaukti, išplukdyti statybines atliekas ir pan.
Pusę šešių ryto išgirstame sirenas. Jos ne tokios baisios kaip bombardavimo atveju, bet vis tiek garsiai informuoja apie artėjantį potvynį. Ryte pakilęs vanduo antroje dienos pusėje nuslūgsta, o kitą dieną vėl tas pats. Nieko apie tai negirdėjusiems – ne, potvynis neapsemia VISOS Venecijos, iš esmės tik teritorijas prie Didžiojo kanalo (San Marco aikštę ir jos prieigas). Galbūt didysis potvynis apsemia ir kitas gatveles (kai pakyla visų kanalų vanduo), bet mums tokio matyti neteko. Tai išduoda tik atokesnėse gatvelėse prie durų įrengtos vandens barikados.
Kaip ir buvo galima tikėtis, ryte San Marco aikštę randame apsemtą. Vis dėlto vandens iš esmės tik iki kauliukų, vietomis kiek daugiau. Turistinėse vietose sustatyti stelažai, tad pagrindinius objektus galima pasiekti ir jais, galbūt ir paprastais batais. Atėjusios vakare vandens neberadome – nuslūgo, bet trumpam. Akivaizdu, kad prie griūvančios San Marco aikštės prisideda ne vien klimato kaita, bet ir pasenusi miesto drenažo sistema. Mačiau, kaip aikštę semia iš šulinėlių kylantis vanduo, nors prie kanalo galima laisvai prieiti, pakrantė sausa.
Maistas ir jo vagys
Prisiskaitėme, kaip Venecijoje brangu, kaip ten už viską papildomai apmokestina vargšus turistus ir kaip ginkdie niekur negalima sėsti. Galbūt San Marco aikštėje ir brangu – nežinau, man ji nepasirodė tokia graži, kad norėtųsi prisėsti ir išgerti kavos, bet visur kitur kainos manęs nešokiravo. Kai pas mus euras, Venecijoje tikrai niekas neatrodė brangu.
Išalkusios ir pavargusios nuo visą dieną trunkančio lietaus, su drauge prisėdome netoli stoties esančioje kavinėje Cafe Noir. Ir ką – sotus didelis sumuštinis kainavo 4,6 Eur, Aperol Spritz – po 2,5 (perpus pigiau nei Lietuvoje! Išgėriau du 😊), kava 1–1,2 Eur. Jokių aptarnavimo mokesčių nepriskaičiavo, o vietoje pietavo ir laikraščius skaitė italai. Puiki vieta užkąsti.
Internete buvome radę ne vieną rekomenduotiną vietą užkąsti ir išgerti, bet esmė ta, kad Venecijoje daug tokių kavinukių iš esmės neskirtos sėdėti. Ateini, prie baro ar lauke išgeri ir ciao. Tokių kišenėlių tikrai daug. Gal ir nenuostabu – miesto gatvelės siauros, lauko staliukų yra kur ne kur, vasarą miestą prabombarduoja milijonai turistų. Viskas čia vyksta greitai, nėra ko sėdėti – o ir nėra kur. Suoliukų čia rasti sunku, prie tiltelių prikabinti draudimai – nevalgyk čia ir nesėdėk.
Nuostabus dalykas Venecijoje – tradiciniai maisteliai cichetti. Tai čiabatos riekelės dydžio užkandėlės su įvairiausiais užtepais, dešra, krevetėmis, sūriais, virtais kiaušiniais, nedideli tuno kotletukai ir pan. O šalia, žinoma, taurė vyno arba spritzo. Tokios užkandinės vadinasi osteria – jose irgi vos keli staliukai, tad žmonės maistelius vienkartinėmis popierinėmis lėkštėmis nešasi į lauką ir valgo čia pat, prie kanalo.
Mes pietavome Osteria al Squero – atokesnėje gatvelėje prie Academia tilto. Kainos irgi negąsdina – vienas maistelis kainuoja apie 1,2 Eur, taurė kokteilio – iki 3 eurų. DĖMESIO – saugokitės žuvėdrų! Mane jos sugebėjo užpulti net nespėjus pasidėti lėkštės ant bordiūro, išlupo visą lėkštę su visais mano čičečiais. Teko pirkti antrąkart. Ir taip, šie užkandukai buvo skaniausia, ką valgėme Venecijoje.
Ką veikti Venecijoj vakare? Pirma, po tiek vaikščiojimo per dieną man tinka ir taurė prosecco viešbučio kambaryje (beje, butelis jo kainuoja vos 5 eurus). Antra, vis dar dirba minėtosios osterios, jose galima pigiai pagurkšnoti. Mes netikėtai visai šalia Rialto tilto radome skverelį su keliais bariukais, prie jų antradienio vakarą spritzus gėrė italai. Taurė šio kokteilio – vos 3 eurai. Ar gali būt geriau?
Ką pamačiau
Viena įdomiausių vietų – knygynas Aqua alta. Įsikūręs prie kanalo, jis akivaizdžiai būna apsemiamas, bet knygoms tai nerūpi. Pilnas senų ir naujų knygų ne tik italų kalba, komiksų, atvirlaiškių ir kitų mielų niekelių, sukrautų į gondolą, baidares, skrynias, vonią ir viską, kur galima sugalvoti, jis mums pasirodė dėmesio verta vieta. Na, turint omeny, kad Venecijoj be brangiųjų muziejų daugiau nelabai tų vietų ir yra.
Knygyne dirba katinai, galima su jais įsigyti atvirlaiškių.
Apie turistines vietas nerašysiu. Na, nėjau aš į jas, nes man pasirodė brangu, o ir nesu rūmų gerbėja. Vienintelis mokamas dalykas, kurį aplankėme – Scala Contarini de Bovolo. Tai gražus pastatas su įspūdingais laiptais, nuo kurių viršaus atsiveria Venecijos panorama. Kaina 7 eurai.
Beje, Rialto nėra vienintelis tiltas pereiti Didįjį kanalą – toliau yra medinis tiltas Academia. Nuo jo atsiveria tikrai gražesnis vaizdas.
Pagrindinis mano patarimas – klaidžioti ir stebėti. O kaip kitaip pamatyti miestą? Tikrai ne rūmuose ir ne prabangiose aikštėse tikroji Venecija.
Venecija man visai nepasirodė romantiškas miestas, veikiau liūdnas, vienodas ir pavargęs. Gražus – kaip sakė vienas fotografas, atvirukinis – bet liūdnas. Džiaugiuosi, kad nevažiavau vasarą – turbūt pergrūstų kruizinių laivų fone atrodytų dar liūdnesnis.
J.
_____________________
KELI PATARIMAI
- Iš Treviso oro uosto į Veneciją galima važiuoti ATVO firmos autobusu. Kaina 12 eurų į vieną pusę. Autobusai stovi vos išėjus iš oro uosto, bilietus parduoda šalia stovintis kontrolierius.
- Jei nenorite instagramo nuotraukose rodytis su guminiais (beje, jų vietoje yra pirkti tikrai ne už kosminę kainą – keliolika eurų), galite vietoje nusipirkti antbačius. Arčiausiai patvinusių vietų jie kainuoja 10 eurų, toliau (pvz., prie pat stoties) mačiau už 6 eurus. Lietuvoje tokių antbačių yra pirkti jojimo prekių parduotuvėse (irgi 10 eurų).
- NEVALGYKITE ristorante – nei ten restoranai, nei ką. Dažniausiai maistas juose brangus ir ne itin skanus. Taip, aptarnavimas malonus, bet gal tikrai geriau nueikite dar kartą spritzo ir čičečių arba pasiimkite kavinukėje makaronų išsinešti. Sumokėsite dvigubai ar net trigubai pigiau, užtat garantuoju, kad bus skanu (skaudi asmeninė patirtis!).
- Venecija nėra tokia didelė, kaip gali pasirodyti žemėlapyje – tos gatvelės labai trumpos, ir iš akies didelis atstumas dažniausiai įveikiamas per 10 minučių.
Mažieji nuotykiai 
Atgalinė nuoroda: Barselona – miestas, kuriame norisi pasilikti – Mažieji nuotykiai