Nepastovioji pavasario sala Tenerifė

Kovo 31 dieną išlėkėm 8 dienas pasišildyti į išgirtąją Kanarų salą Tenerifę. Lietuviai ten perkasi namus, organizuoja pramogas ir tiesiog gyvena, o ilsėtis grįžta kone kasmet. Tenerifė vadinama amžinojo pavasario sala. Didžiuliai temperatūrų svyravimai, vėjai ir debesys čia – kasdienybė.

Ką tę veikt

Tenerifė – nedidelė sala, kurią per pusdienį galima apvažiuoti automobiliu, bet kiekvienai dienai po truputį tikrai yra ką veikti ir pamatyti. Buvau suplanavusi daug lankytinų punktų pamatyti, tad aprašysiu, ko netingėjom aplankyt. O čia palieku savo žemėlapį su pažymėtomis lankytinomis vietomis.

Galima pasiguglinti, kad čia veikia didžiulis vandens pramogų parkas „Siam Park“, didžiulis zoologijos sodas „Loro“. Tiesa, šios pramogos nėra pigios, o dėl įvairių priežasčių nusprendėm nei į vieną neiti.

Pirmiausia mane žavi gamta. Kai visus metus prasėdi kambaryje prie kompiuterio, jau nesinori 8 valandas kažkur skristi, kad vėl pagulėtum, tad mūsų prioritetas visada yra pajudėti ir duoti akims naujų vaizdų. Tenerifė tam o kaip tinka, nes čia yra visko. Man ji kai kur primindavo Nidą, kai kur kone JAV kanjonus, kai kur Islandiją. Tad trumpai apie viską.

Malpais de Guimar – toks islandiškas vulkaniškas pasivaikščiojimas su kaktusais ir kitokiais stebuklingais augalais. Užtrukome gal 1,5 val. Takai pažymėti, tad eini ir mėgaujies.

Los Gigantes – tai didžiulės uolos tokio paties pavadinimo miestelyje. Ten sutikome lietuves kirpėjas ir turizmo srity dirbančią kitą lietuvę, kuri mums nurodė, kaip pasiekti Los Gigantes paplūdimį. Beje, natūraliai Tenerifėje yra tik juodo smėlio paplūdimiai, o jei randat šviesaus smėlio, tai šitie supilti iš atvežto smėlio (greičiausiai iš Sacharos).

Garachico – toks miesteliukas su natūraliai susiformavusiais vandenyno baseiniukais pakrantės uolose. Deja, vandenynas buvo neramus, tad baseiniukuose maudytis nebuvo galima. Tokia ta Tenerifė – nepastovi, nieko čia daug nepriplanuosi. Pats miestelis kyla aukštyn į kalvą, nuo kelio jo beveik nesimato. Čia paragavome tradicinės kanarietiškos kavos barraquito (apie ją vėliau).

Čia matyti natūralūs baseiniukai. Bet jei vandenynas banguoja, juose irgi neramu, tad būna aptverti ir uždaryti.

Punta del Teno – oOo, čia tai buvo reikalų. Kelias į šį švyturį atidarytas tik pirmadieniais–trečiadieniais, neva reguliuoja srautus. Kelias į jį – tai kelias į mirtį: skardžiai, vingiai, siauri prasilenkimai. Pabaigoje vaizdas labai gražus. Pasitaikė geras oras, tai čia praleidome ramią popietę. Čia galima maudytis arba vaikštinėti aplink.

Masca – verta atskiro pasakojimo, bet nesiplėsiu. Čia toks senas kaimas kalnuose, kuriame šiuo metu gyvena apie 90 žmonių, ir tai tik dėl turistų. Labai įspūdinga vieta, o dar įspūdingesnis kelias iki kaimo. Toks vienos juostos serpantinas, kuriame dar reikia ir pasilenkti netgi su turistų pilnais autobusais (pafilmuotų vaizdų išsaugota mano instagrame). Beje, čia yra garsusis tarpeklis, vedantis iki apačioje esančio paplūdimio. Anksčiau juo būdavo galima eiti, bet kadangi dažnėjo įvairių nelaimingų atsitikimų, kai žmones tekdavo iš tarpeklio traukti, o kartą turistai juo ėjo tokiu blogu oru, kad netgi teko tarpeklyje praleisti naktį, valdžia šiuo metu tarpeklį uždarė. Neva kažką remontuos, įrengs pagalbos stoteles, pavojingiausiose vietose stogelius ir pan., tačiau kada taip bus – neaišku. Mes nematėme jokių darbuotojų ir jokios technikos. Vis dėlto verta ten nukeliauti vien dėl serpantino ir nuostabaus senoviško gyvenimo įspūdžio. Kaip džiaugiuos, kad vėl vykau ne sezonu!

Mascos centras. Nuotraukos neperteikia nei spalvų, nei jausmo.

Kažkur ten – Masca. Kažkur ten gyvena žmonės ir kasdien važinėja tuo siaubingu keliu.

El Medano ir La Tejita paplūdimiai – o tarp jų kalnas Roja. Pirmasis – laukinis, antras – su šviesesniu smėliuku, nuogaliais ir laiveliais. Man čia labai patiko, nes El Medano galima stebėti banglentininkus (sako, būna, dabar nebuvo), o La Tejita – maudytis. Nusibodus galima įlipt į kalną – ir veikt yra ką, ir vaizdų, ir šiaip buvo už kelių minučių kelio automobiliu nuo namų.

La Tejita paplūdimys. Galima įlipti į tą kalną (tik atrodo nedidelis). Kitoje jo pusėje – laukinis paplūdimys El Medano.

Užlipus į kalną. Šiaip visai šalia yra Pietų Tenerifės oro uostas.

Anaga. Visi sako, kad Tenerifės šiaurė ir pietūs labai skiriasi. Šiaurėje buvome tik Anagos parke. Daugiau žalumos, lijo, todėl negalėjome šiuo parku pasimėgauti – pagrindinis takas buvo uždarytas, o trumpajam pakako pusvalandžio. Tai parkas kalnuose, tad temperatūra nuo apačios skyrėsi dvigubai – buvo vos 12 laipsnių.

Barranco del Infierno – Pragaro tarpeklis. Vienintelis mums kainavęs dalykas Tenerifėje. Gamtos rezervatas, tad įleidžia ribotą skaičių žmonių – laiką reikia rezervuoti iš anksto, ir suaugusiajam kainuoja 8,5 Eur (galima apmokėti internetu). Duoda šalmus ir leidiesi į iki 3 val. trukmės žygį žemyn į tarpeklį, pasieki kriokliuką ir atgal. Griežtai reikia turėti vandens ir užkandžių. Tarpeklyje yra visokių varlių, paukščių. Man visai patiko.

P. S. navigacija veda iki tarpeklio pradžios, kur yra kasa, bet ten nėra parkingo! Kadangi pakilti reikia į didelę įkalnę, ten apsisukti sunku, siūlau nerizikuoti ir iškart vietos ieškoti apačioje, o iki tarpeklio įėjimo nueiti pėsčiomis.

Aj, na ir Teidė. Kažkaip visai ją pamiršau – man mažiausiai įspūdingas dalykas. Galbūt todėl, kad esame lipę į Etną Sicilijoje, kuri tąkart buvo vau, o gal todėl, kad kasdien Teidėj viskas būdavo closed dėl netinkamo oro. Galiausiai, nutaikę geresnį orą, tiesiog pavažinėjom ir pavaikštinėjom palei ją. Keltuvas vis tiek buvo closed 😀 Šiaip aplink tikrai yra daug takų pasivaikščioti, tik reikia tinkamesnės aprangos ir avalynės, nei mes turėjom.

Kainos

Visa 8 dienų kelionė su viskuo: bilietais (skridome su persėdimais, nes tokie bilietai kone dvigubai pigesni, o tiesioginių skrydžių iš Lietuvos ne visada būna), buto ir automobilio nuoma, maistu ir pramogomis dviem žmonėms atsiėjo apie 1500 eurų – nei daug, nei mažai. Vertinant atostogaujant išleistus pinigus siūlau nepamiršti, kad tas dienas ir namuose būtumėte pirkę maistą, degalus ir galbūt ėję į mokamas pramogas. Taip kad man atrodo, kad 750 eurų žmogui už pilnas 8 dienas tikrai nėra daug.

Kainos kaip Lietuvoje, o kai kurie dalykai netgi pigesni. Pavyzdžiui, degalai Tenerifėje buvo net 30 ct pigesni!

Maisto kainos kavinėse taip pat panašios – pavalgyti galima už 4–8 eurus, angliškus pusryčius dauguma kavinių siūlė vos už 2,5–2,8 euro. Žinoma, kaip visada ir visur, „restoranuose su vaizdu“ kainos didesnės, kartais net dvigubai, kokybė tikrai ne geresnė, o kartais netgi prastesnė. Pavyzdžiui, restorane su vaizdu į vandenyną paelja dviem žmonėms kainuoja apie 40 eurų, o paėję tolėliau restoranėlyje prie namų paeljos sočiai ir labai skaniai pavalgėme už 24 eurus.

Pigesnė paelja be vaizdo į vandenyną. Šviežia, atneša dar čirškančią skardoje. Žmogui kainavo apie 12 eurų.

Negalima lyginti, bet palyginkim – kadangi dažniausiai atostogų keliaudavom į Italiją, nori nenori imi lyginti. Tenerifė (galbūt Ispanija apskritai) man patiko labiau už Italiją tuo, kad čia labai švaru ir neatrodo, kad padavėjai ir pardavėjai norėtų tave apgauti. Pavyzdžiui, čia nėra jokių slaptų aptarnavimo mokesčių kaip Italijos coperto, o su vakarienės sąskaita nemokamai (tikrai nemokamai) atnešdavo po stikliuką vietinio likeriuko – neva vitamina.

Licor 43 – vietinis likeriukas iš 43 žolelių. Labai skanus, saldus, karamelinis. Jo pila į kanarietišką kavą barraquito ir nemokamai pavaišina po vakarienės. Rimtai nemokamai.

Dar dėl kainų – man susidarė įspūdis, kad jie nepasiima visų pinigų, kuriuos galėtų. Tarkim, Mascos miestelyje kalnuose, kuris laikosi vien iš turizmo, pavalgyt kainavo 5,5 ir 7,5 euro. Už triušieną ir ožkų sūrį su kaktusų marmeladu! O stiklainėlis kaktusų marmelado ten kainavo 2,8 euro. Būčiau pirkus ir už 4!

Turistinėj vietoj kalnuose troškinta triušiena su kanarietiškom bulvėm ir keptas ožkų sūris su kaktusų marmeladu papigiai.

Tradicinis patiekalas – papas arrugadas, kanarietiškos raukšlėtosios bulvikės. Tai bulvės, virtos „vandenyno vandenyje“ – labai sūriame vandenyje jos verdamos tol, kol išgaruoja visas vanduo, o druska nusėda ant bulvių. Valgoma kaip garnyras arba su tradiciniais mojo padažais. Mums patiko, virėm namie savo lietuviškas – irgi gerai.

Sangrija. Per 30 gyvenimo metų tik nuvykusi į Tenerifę sužinojau, kad tai ne gatavas gėrimas, o šviežiai ruošiamas vyno kokteilis. Ir nebūtinai raudonojo – gali būti baltojo, ir netgi šampano! Ragavom visas, visos patiko. Vakare papildomai šliūkšteli kokios degtinės, brendžio ar likerio.

Šampano sangrija. Su vaizdu į saulėlydį vandenyne, tai buvo brangi 😀

Dar labai svarbu paragauti tradicinės kavos barraquito – tai gėrimas su kondensuotu pienu, likeriu, pienu ir espresu. Priklausomai nuo paros laiko, skiriasi likerio kiekis. Skanus ir įdomus kavos variantas.

Barraquito. Su daug likerio. Čia kainavo 3,5 euro, bet anksčiau gėrėme už 1,6. Skaidrus geltonas skystis – likeris.

Gyventi ėmėme butuką pietvakarinėje salos dalyje, Kosta Adechėje (Costa Adeje), su virtuve, nes planavome daugiau gamintis namuose. Čia pasinaudojome „Atostogos Tenerifėje“ pagalba – tai lietuvių nuomojami butai. Jie ne tik mums užsakė automobilį, bet ir davė patarimų apie lankytinas vietas bei naudingų kontaktų Tenerifėje, pvz., lietuvio šeimos gydytojo ir lietuvio dantisto. Be to, mūsų daugiabutis turėjo nuosavą tvarkingą baseiną. Su labai šaltu vandeniu.

Restoranas namie – nuomojamame 2 kambarių butuke gaminomės valgyti. Jei oras leisdavo, valgydavom balkone (apie orą bus vėliau).

Rūšiuokite!

Dar vienas labai svarbus dalykas – rūšiuoti atliekas. Namie tai rūšiuojam, bet per atostogas kažkaip galvojom nesukt galvos. Cha – kai išeini su maišu bet kokių šiukšlių ir visur matai vien rūšiavimo konteinerius, labai greitai pasigaili savo tingumo. Kanarų salose labai griežtai rūšiuojama, o nerūšiuojamų atliekų konteinerių tikrai yra gerokai mažiau.

Be to, čia naudojama mažiau plastikinių maišelių. „Lidle“ prekes susidedi į popierinį, o nedidelėj krautuvėlėj prie namų, kurioje pirkome skaniausius avokadus ir braškes, pasitinka tokia iškaba:

Beje, čia vandens iš čiaupo gerti negalima, todėl tenka pirkti buteliuose.

Apie nepastovumą

Tenerifė yra nepastovaus oro sala. Ne be reikalo vadinama Pavasario sala – pakilus nors kiek aukščiau temperatūra nuo apačios gali skirtis dvigubai, vienoj pusėj lyja, kitoj kepina saulė, vieną akimirką deginies, kitą jau užplaukę didžiuliai juodžiausi debesys. Pirmas dienas oras mūsų nelepino – ir palynojo, ir kažkaip vėsu buvo (Pavasario sala pavasarį – o ko mes tikėjomės?), bet paskui buvo tikrai karšta ir netgi nudegėme.

Toks nepastovumas vis griovė planus ir mokė atsipalaiduoti – gal mañana bus geriau, o gal gerai kaip yra?

Realiai buvo karšta. Nors miestelis uždengtas tamsių debesų, nelijo.

Nors mūsų miestelis priminė vieną didelį viešbučių kompleksą su pensininkais turistais, tinginčiais vaikščiot ir važinėjančiais elektriniais vežimukais, kitur matėsi daug jaunimo, ypač banglentininkų. Girdėjau, kažkur yra atokus Hipių paplūdimys, kuriame jie tiesiog gyvena. Taigi čia tikrai yra visko ir visaip. Ar tai ta vieta, į kurią norėčiau grįžti kasmet? Nemanau. Bet čia tikrai verta paganyti akis ir ypač kojas, nes vaikščioti dar ir kaip yra kur.

Už mažus ir didelius suplanuotus ir neplanuotus nuotykius!

J.