Rūta Duval sako: ir Prancūzijoje gyventi galima. Taip vadinasi jos paskyra instagrame, kur mes visai netikėtai ir susipažinome. Ši instagramo pankė nevynioja žodžių į vatą ir nesifotografuoja išrietusi užpakalio priešais veidrodį – ji gyvena 100 metų senumo name Normandijoje ir augina tris vaikus, gamina vaško plėveles, siuva ir moko siūti gražius dalykus „Mumishandmade“, nevengia nerožinių temų instagrame, kepa obuolių pyragus su kalvadosu, gamina rhum arrangè ir įdomiai viską aprašo savo paskyroje.
Kaip ir kada persikėlei gyventi į Prancūziją?
Prieš daugiau nei 6 metus Lietuvoje susipažinau su savo vyru. Prancūzijoje gyvenanti mano draugė čia šventė savo gimtadienį, o kartu vakarėlyje buvo ir keli jos vyro draugai. Ir nors tą vakarą su Nicolas mes kalbėjomės labai mažai, tačiau po kurio laiko pradėjom bendrauti internetu. Ilgus pokalbius keitė bendros atostogos, ir paskui dalykai susiklostė taip, kad praktiškai nebeturėjau kitos išeities ir su savo dviem vaikais atvažiavau į Prancūziją (kodėl neturėjau išeities, galima paskaityti instagrame #kaipaspagrobiausavovaikus). Iš pradžių tikrai nebuvo lengva, nes praktiškai nepažinojom vienas kito, tad kartais net neesminiai buitiniai dalykai sukeldavo audras. Jau net nekalbu apie kultūrų skirtumą. Ir nors Prancūzija yra ta pati Europa, kultūrų skirtumas labai didelis ir iš pradžių net man kėlė šoką. Dabar pripratau ir dauguma dalykų atrodo įprasti ir normalūs.
Šiandien, praėjus 5 metams nuo mano atvykimo čia, galiu drąsiai sakyti, kad gyvenam labai gerai ir skųstis negaliu, nebent per trumpom miego valandom. Šį pavasarį su vyru atsidarėm savo maisto parduotuvę, kurioje parduodame biologiškai užaugintas daržoves, pjaustomus sūrius ir galybę vietinių gamintojų produktų. Kartu su parduotuve pagaliau atidariau savo siuvimo studiją, kurioje mokau vaikus ir suaugusiuosius siūti, taisau drabužius. Be viso to, dar turiu dvi internetines parduotuves, kuriose parduodu savo gaminius. Negana to, dar atidarėme ir ekspozicijų garažą. Turėjom didelę erdvę ir nežinojom, ką su ja veikti. Ir vieną dieną tiesiog kilo mintis, kad mums ir mūsų mažam miesteliui reikia meno. Išvalėme patalpas, padarėme apšvietimą, vienas tapytojas išpiešė garažo duris ryškiomis spalvomis ir štai, mūsų garažo galerija jau skaičiuoja ketvirtą parodą.
Esi minėjusi, kad instagramo paskyrą susikūrei norėdama pirmiausia sau įrodyti, kad ir Prancūzijoje gyventi galima – kad tai graži ir įdomi šalis. Kaip sekasi jaukintis Normandiją ir jos žmones? Ar jautiesi kaip namie?
Prancūzija niekada nebuvo mano svajonių šalių sąraše, apie gyvenimą joje niekada negalvojau – mane labai traukia Skandinavija. Šią paskyrą sukūriau prieš dvejus metus, vedžiodama šunį, nes tiesiog norėjau įrodyti sau ir parodyti kitiems, kad Prancūzija ir ypač Normandija yra puiki vieta gyventi.
Prancūzija – tikrai turistinė šalis, ir net ir mažiausi miesteliai turizmą puikiai įvaldę, nes visur visur visur galima rasti, ką apžiūrėti. Ir nors iš pradžių man buvo tikrai nelengva prisitaikyti, šiandien galiu drąsiai sakyti, kad čia mano namai. Prancūzai – kaip visi žmonės bet kokioj kitoj šaly: yra labai draugiškų, palaikančių, ir yra visiškai priešingų. Bet man tai absoliučiai netrukdo.
Kuo ypatingas Normandijos regionas?
Normandija ypatinga tuo, kad čia visada lyja. Gerai gerai, ne visada, bet 260 dienų per metus čia būna kritulių. Pirmus metus galvojau – kokia nesąmonė, o dabar tai absoliučiai įprasta. Be lietaus, Normandija turi labai turtingą istoriją ir galybę lankytinų vietų, kuriose gamta užgniaužia kvapą.
1944 metais šiuose paplūdimiuose įvyko Normandijos operacija, kai tūkstančiai karių iš Anglijos, Kanados, JAV ir kitų šalių išsilaipino Normandijos paplūdimiuose ir atakavo vokiečių kariuomenę. Taigi ištisi Normandijos paplūdimiai susiję su šia operacija.
Taip pat Normandija turi vieną labiausiai lankomų objektų Prancūzijoje – Le Mont Saint Michel. Tai Šventojo Mykolo kalnas – sala su vienuolynu kalno viršūnėje. Normandijoje būna labai dideli ir staigūs potvyniai bei atoslūgiai, taigi per potvynį šis kalnas tampa sala, o atėjus atoslūgiui vėl virsta įprastu kalnu jūros pakrantėje.
Normandijoje labai daug sidro bei kalvadoso gamyklų ir bent vieną jų verta aplankyti – kalvadosas nėra tik gėrimas, tai normandų istorija. Taip pat yra labai įžymūs Côte de Nacre paplūdimiai su garsiosiomis Étretat uolomis.
O mes gyvename 6 namų gyvenvietėje ir čia yra pats geriausias pasaulio pakraštys gyventi ir auginti vaikus. Tačiau didžioji dalis mūsų gyvenimo vyksta gretimame miestelyje, kuriame dirbame ir kuriame vaikai lanko mokyklą. Miestelis nedidelis, vos 1000 gyventojų, tačiau garsėja vandens pramogomis ir vandens sportu. Mūsų miestelyje yra didelė kanojų bazė ir tokio keisto sporto kaip kanojų polo klubas. Kanojų polo – kaip paprastas polo, tik jis žaidžiamas vandenyje, sėdint mažytėje kanojoje. Keli klubo nariai yra nacionalinės rinktinės nariai ir skina medalius tarptautinėse žaidynėse bei olimpiadoje.
Teritorija, kurioje gyvename, vadinasi Suisse Normande – Normandijos Šveicarija. Ir nors pati Normandija yra regionas be kalnų, Normandijos Šveicarijoje yra gana aukštų kalvų, o uolos, upės ir žaluma primena Šveicariją.
Kuo tau patinka ir nepatinka prancūzai ir Prancūzija?
Prancūzijoje viskas vyksta lėtai. Biurokratija yra košmariška, įvairiose įstaigose pristatytus dokumentus pameta po kelis kartus, gauti tam tikrą dokumentą trunka labai ilgai, eilės pas gydytojus 6–10 mėnesių, labai dideli mokesčiai ir beprotiški atstumai. Prancūzai – gana šalti žmonės ir tikrai nepuola į glėbį pirmam sutiktam užsieniečiui, bet jei jau susirandi draugų, tai visam gyvenimui.
O kaipgi tau sekasi su prancūzišku maistu ir jo tradicijomis?
Maistas Prancūzijoje yra esmė, prasmė, laimė, meilė ir viskas kartu sudėjus. Svarbiausias dienos klausimas – ką valgysim pietums, o po pietų svarbiausia užduotis – ką čia gero pasigaminti vakarienei. Prancūzai valgo tik tam tikru metu ir, kai valgo, nevyksta niekas kitas. Ryte atsikėlus pusryčiaujama, 12 valandą pietūs, 16.30 užkandis, 19–20 valandą vakarienė. Visos prancūzų šeimos bent kartą per dieną sėda prie bendro stalo, pasakoja apie savo dieną ir diskutuoja įvairiomis temomis.
Prancūzai yra išprotėję dėl receptų ir klasikos. Nors man klasikinė prancūzų virtuvė yra nuobodi ir beskonė, bet klasiką suderinus su kažkuo įdomesniu galima pasigaminti šedevrų. Mūsų namuose vyrauja įvairus maistas su normandišku prieskoniu. Normandijoje virtuvė neįsivaizduojama be grietinės, sūrio, obuolių ir sidro. Ir žinoma, kaipgi be kalvadoso. Pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai čia valgomi su svieste keptais obuoliais, o į lietinius blynus privaloma įpilti šiek tiek kalvadoso. Net picerijose yra atskira skiltis „picos su grietinės pagrindu“.
Šventiniai pietūs čia trunka ilgai, juos sudaro daug daug patiekalų, po kiekvieno stalas nukraustomas ir patiekiamas naujas valgis. Pavyzdžiui, kalėdiniai pietūs atrodo taip: aperityvas, kai geriami stipresni gėrimai, valgomi užkandžiai ir, žinoma, visi diskutuoja (prancūzai nesikalba, prancūzai diskutuoja). Taigi aperityvas trunka 1–2 valandas. Po aperityvo valgomas starteris, ir per Kalėdas tai dažniausiai būna austrės ar kitos jūros gerybės. Po pirmojo starterio būna antrasis ir tai dažniausiai būna foie gras. Įvardyčiau tai kaip ančių ir žąsų kepenėlių paštetą, bet tik nesakykit to garsiai jokiam prancūzui, nes foie gras yra foie gras, ir taškas, joks čia ne paštetas. Tuomet – pagrindinis patiekalas, ir tai būna veršiena, aviena ar dar kokia nors prabangesnė mėsa su garnyru. Po pagrindinio patiekalo geriamas kalvadosas – geresniam virškinimui. Vėliau salotos – tai tiesiog salotų lapai ir koks nors užpilas. Vėliau valgomas sūris. Būna patiektas 6–10 sūrių padėklas, visi pjaunasi kas ką nori. Po sūrio – deserto laikas. Kalėdoms privaloma Bûche de Noël ir tai reiškia Kalėdų malką – malkos formos ledų tortas. Po deserto – kava, arbata. Prancūzai niekada nevalgo deserto kartu su kava, nes su kava valgomas šokoladas. Šventiniai pietūs trunka 5–6 valandas. Po jų visi eina pasivaikščioti, žaisti stalo žaidimų ar tiesiog pailsėti, nes juk tuoj vėl aperityvo laikas ir vakarienė (juokiasi).
O kaip sekasi gyventi tarptautinei šeimai? Ar susiduri su sunkumais (o gal kaip tik privalumais) dėl to, kad esi imigrantė?
Didžiausias sunkumas yra kalbos. Prie vakarienės stalo kalbame trimis kalbomis ir pašaliniam žmogui tai atrodytų beprotybė, bet mums – visiškai įprasta. Vienas didžiausių sunkumų man yra kalba, tačiau manau, jog čia tik laiko klausimas. Prancūzai nėra dideli imigrantų mylėtojai ir jiems nesvarbu, iš kur tu. Jie nori, kad vos atvykęs mokėtum jų kalbą ir dievintum jų šalį. Pirmais metais tikrai nesijaučiau čia labai laukiama, tačiau dabar tai, ką mano kiti, man nėra prioritetas ir integruotis bandau savo greičiu.
Instagramoje dažnai keli ne šiaip gražias nuotraukas, bet ir kvieti diskutuoti įvairiomis temomis, pavyzdžiui, apie nuogų vaikų nuotraukas internete, pabėgėlius. Kodėl tau tai atrodo svarbu?
Man atrodo, kad socialinės medijos – tokia sterili vieta ir visi čia kalba apie gražius arba naudingus dalykus. Bet realybė čia nepaliečiama. O man norisi realybės, aš noriu parodyti, kad pabėgėliai irgi žmonės ir, jei galėtų, tikrai nebūtų nei Prancūzijoje, nei kažkur kitur, o būtų savo namuose. Ir visomis kitomis temomis rašau todėl, kad tikiu, jog nors vienas žmogus, paskaitęs mano įrašą, supras, kad yra ir kita pusė. Nežinau, ar mano įrašai aštriomis temomis naudingi, nes gana dažnai jie tik sunervina žmones, bet galbūt čia ženklas, kad kažkas vyksta ir keičiasi jų galvose. Tai man yra laimėjimas.
Merci!
Mažieji nuotykiai 