2019 metų lapkritį sugalvojome porai dienų nulėkti į Barseloną. Joje esu buvusi 2012-ųjų sausį – tada tai buvo pirma mano kelionė lėktuvu ir mieste buvom turbūt savaitę. Detaliai visko iš to laiko jau neprisiminsiu, bet tąkart kelionė man paliko geriausius įspūdžius. Šįkart Barselonoje buvome šeštadienio vakare, o antradienį anksti ryte skridome namo, taigi turėjome dvi pilnas dienas ir vieną vakarą. Turėjome planą, ką norėtume aplankyti pernelyg nelakstydami ir spėdami pasimėgauti laiku. Pirmąją dieną skyrėme slampinėjimui po miestą, antrąją – kelionei į Monestir de Montserrat.
Ką gero nuveikti per tiek laiko? Iškart pasakysiu, kad Barselona man patinka. Apskritai Ispanija man imponuoja labiau nei Italija (iš serijos „negalima lyginti, bet palyginkim“) – atrodo, kad čia švariau, saugiau, nesijauti ant kiekvieno kampo apgaudinėjamas. Gal tik dėl to, kad ne sezonas?
Pirmiausia, žinoma, Sagrada Familia. Gyvenome netoli jos, tad praėjome bent kelis kartus. Atrodo, ne sezonas, bet žmonių dienomis tikrai buvo daug.
Nėra didesnio amžinų statybų simbolio nei Sagrada Familia, kurios nekenčia miesto valdžia ir vietiniai. Nes dėl turistų srauto čia visada triukšmas, pilna pigių niekučių kioskelių ir autobusų, o pačios statybos, kaip paaiškėjo, 130 metų vyko be leidimo. Tai miesto valdžia šiai šventovei mielai uždėjo didelę baudikę – na, keliasdešimt milijonų. Šiaip pastatas tikrai įspūdingas (viduj nebuvom) – kas virė Gaudžio galvoje, neįsivaizduoju. Dar pagalvojau, kas palaimino visus tuos kreivus, apvalius pastatus, it iš šlapio smėlio nulipdytus bokštus? Net dabar su tokiom idėjom architektui būtų sunku, o čia prašau – prieš pusantro amžiaus!
Gaudžio parkas (Park Guell) – dar viena lankytina vieta. Tikrai pamenu, kad 2012 metais įėjimas į jį nekainavo, bet jau kelerius metus tai kainuoja apie 10 eurų. Kadangi visur buvo prierašai, jog parkas daug kur restauruojamas, nusprendėm nemokėti už pažiūrėjimą į pastolius, be to, virš parko didelė teritorija yra laisvai prieinama. Galima pusdienį klajoti!
Norėjome nueiti iki Turo de la Rovira – buvusių karinių įtvirtinimų. Ši vieta mėgstama vietinių, nuo jos atsiveria nuostabi miesto panorama. Ir nemokamai. Iki jos galima nueiti nuo Gaudžio parko, kaip minėjau, vaikštant tomis neapmokestinamomis zonomis.
Dar neminėjau, kad rytą pradėjome puikiausiais gyvenime pusryčiais kavinėje Brunch&Сake… Maža kišenėlė, prie kurios rikiuojasi eilė. Instagramerių rojus. Čia maistas organinis ir labai išvaizdus: Benediktai, saldūs ir nesaldūs vafliai, kiaušinienės, skrebučiai su avokadais… Net dabar seilė tysta. Kaina nėra pati žemiausia (nors, palyginus su brunchu Vilniuje, gal ir ne), bet porcijos tikrai sočios. Mums pasisekė – vos atėjusius mus įleido, o tada iškart susiformavo didžiausia eilė. Tikrai rekomenduoju čia papusryčiauti.
Tikrasis Barselonos senamiestis – Gotikos kvartalas. Čia gatvelės siauros, daug krautuvėlių, kavinių. Na, kaip ir visur viskas pritaikyta turistams. Taip pat rekomenduoju paklaidžioti.
Dar vienas punktas – Barcelonetos paplūdimys. Visiškai turistinė vieta, nes pilna prekeivių, bet tai gera vieta pailsinti kojas. Jei leidžia šiluma ir nusiteikimas, galima pabraidyti ar nusimaudyti.
Gotikos kvartale mes paskutinį vakarą ir vakarieniavome. „No credit cards, only cash“, – pašnibždėjo mums įėjus. Nepaisant tokio juodosios rinkos požiūrio, buvo labai skanu. Ir kaina už paelją palyginti buvo normali. Deja, niekaip neprisimenu restorano pavadinimo.
Na, o šiaip užsukti tapų – tradicinių užkandžių – rekomenduoju Bar Celta Pulperia. Patys čia atėjom su rekomendacija, ir nenusivylėme. Aštuonkojo užkandis buvo laaabai skanus (vėliau tokią pačią tapą valgėme kitur ir, patikėkit, buvo neskanu). Susišnekėti angliškai buvo sudėtinga, bet tai tik rodo, kad čia renkasi vietiniai, o ispanai ispanui šūdo nekiš gi 🙂 Beje, baltasis vynas patiekiamas tokiose molinėse taurelėse – kiek supratau, tai tradicinis regiono reikalas.
Monestir de Montserrat – vienuolynas kalnuose už Barselonos, maždaug pusantros valandos kelio traukiniu. Net neklauskit, ar verta ten nuvažiuoti – tikrai taip, tik tam reikės skirti beveik visą dieną. Vienuolynas kaip vienuolynas, o aš norėjau po kalnus pasivaikščioti. Nuo vienuolyno kiemo iki kalno viršaus kelia keltuvas, tada galima nulipti žemyn patiems. Mes, aišku, lipom ir į viršų. Nebuvo lengva, bet verta – grynas vėsus oras, saulė ir vaizdai atpirko pompą. Vienuolyne yra ir kavinė, todėl nebūtina prisikraut maisto.
Iki vienuolyno geriausia važiuoti traukiniu nuo stotelės Plaça Espanya (ar bet kurios kitos R5 linijos stotelės). Išlipti – priklauso nuo to, kuo norite pasiekti vienuolyną. Galima pirkti pakilimą keltuvu (Aeri), tada reikia lipti stotelėje Aeri de Montserrat, jei traukinuku – stotele toliau, Monistrol de Montserrat. Bilietai kainuoja vienodai, bet neva negali nusipirkęs keltuvo paskui važiuoti traukiniu (nebandžiau, nežinau). Bilietus lengviausia nusipirkti aparate. Metro stotelėse nuorodos gana aiškios, patys nė karto neklaidžiojome. Kaina nuo pirmos stotelės į abi puses, įskaitant pakilimą į vienuolyną, kainavo apie 23 eurus.
Įdomūs pastatai, skanus ir jaukus miestas – dar vienas, nemėgstantis turistų (plg. tekstą apie Veneciją). „Tourist go home“ – daug kur užrašyta. Nepaisant to, atvažiavus į Barseloną man visada norisi čia pasilikti ir pagyventi ilgiau, ankstyvais rytais pirkti bandeles ir laikraščius ir, prisėdus mažoje vietinėje kavinukėje, gerti espreso. Barselonai toli gražu neužtenka dviejų dienų, nes čia yra daug muziejų, parkų, Tibidabo kalnas… Manau, tikrai dar grįšiu.
Mažieji nuotykiai 