Prancūzijoje gyvenanti Rūta: „Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad čia mano namai“

Rūta Duval sako: ir Prancūzijoje gyventi galima. Taip vadinasi jos paskyra instagrame, kur mes visai netikėtai ir susipažinome. Ši instagramo pankė nevynioja žodžių į vatą ir nesifotografuoja išrietusi užpakalio priešais veidrodį – ji gyvena 100 metų senumo name Normandijoje ir augina tris vaikus, gamina vaško plėveles, siuva ir moko siūti gražius dalykus „Mumishandmade“, nevengia nerožinių temų instagrame, kepa obuolių pyragus su kalvadosu, gamina rhum arrangè ir įdomiai viską aprašo savo paskyroje.

IMG_0530
Rūta savo namuose Normandijoje, Prancūzija. Visos teksto nuotraukos: Rūta Duval

Skaityti toliau “Prancūzijoje gyvenanti Rūta: „Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad čia mano namai““

Nepastovioji pavasario sala Tenerifė

Kovo 31 dieną išlėkėm 8 dienas pasišildyti į išgirtąją Kanarų salą Tenerifę. Lietuviai ten perkasi namus, organizuoja pramogas ir tiesiog gyvena, o ilsėtis grįžta kone kasmet. Tenerifė vadinama amžinojo pavasario sala. Didžiuliai temperatūrų svyravimai, vėjai ir debesys čia – kasdienybė.

IMG_20190403_145726.jpg
Skaityti toliau “Nepastovioji pavasario sala Tenerifė“

Venecija – miestas, kurio nebus

Veneciją kasmet aplanko apie 20 milijonų turistų. DVIDEŠIMT MILIJONŲ mieste, kurio centrinę dalį laisvai gali pereiti per valandą. Mieste, kuris lėtai ir tyliai grimzta nusinešdamas italų viltį iš turistų atsikovoti savo vietas… Jau dabar prognozės liūdnos – per artimiausius dešimtmečius Venecijoje neliks nuolatinių gyventojų. Ir ne tiek dėl vandens, kiek dėl turistų. Venecija šiuo metu yra turistų miestas. Vietiniai iš esmės juos tik aptarnauja – italams gyventi čia jau per brangu ir nebepatogu.

Džiaugiuosi, kad pirmą kartą teko jame apsilankyti ne sezonu – lapkričio pradžioje. Tada ir bilietai pigesni, ir viešbučiai, ir gerokai mažiau žmonių nei vasarą.

IMG_20181113_221629_639
Skaityti toliau “Venecija – miestas, kurio nebus“

Pažinti Italiją. II dalis: Neapolis

Iš Materos, kurią aprašiau čia, išvažiavome į žymųjį Neapolį. Pirmą vakarą skaičiau šį straipsnį ir juokiausi, nes tikrai atitikau kone visus tipus, kuriems į Neapolį geriau nevažiuoti. Apskritai prieš kelionę tik domėjausi, ką mieste pamatyti, nes planavome jam skirti tik vieną dieną, o apie patį miestą neskaičiau nieko. Galbūt todėl ir ištiko visiškas kultūrinis šokas. Siauros gatvelės, visiškai išprotėjęs eismas be taisyklių, per raudoną lekiantys motoroleriai ir žmonės, žmonės, ir dar šiukšlės. Toks buvo pirmasis įspūdis.

IMG_20180708_125135.jpg
Skaityti toliau “Pažinti Italiją. II dalis: Neapolis“

Pažinti Italiją. I dalis: Matera

Kai staigiai kala į galvą „noriu atostogų. DABAR“, nelieka nieko kito, tik dairytis pigesnių bilietų į bet kur. Šįkart pagal šį kriterijų, kaip turbūt ir labai dažnai, nugalėjo Italija – pasitaikė kaip sezonui gana nebrangūs bilietai į Barį (žmogui pirmyn atgal išėjo apie 80 eurų). Pirminis planas važinėti traukiniais ir autobusais aplankant pagrindinius regiono miestus Materą, Ostūnį, Lečę ir patį Barį žlugo pavėlavus lėktuvui. Atskridę vėliau nebespėjome į tiesioginį autobusą į Materą, kitas buvo tik už 3 valandų, tad greitai sugalvojome nuomotis automobilį. Tai visiškai pakeitė kelionės planus, ir į gera. Vietoj tradicinių turistinių vietų pamatėme visai kitokią Italiją. Bet apie viską nuo pradžių.

dav
Matera, seniausias Italijos miestas

Skaityti toliau “Pažinti Italiją. I dalis: Matera“

Ernesta Kazakėnaitė: „Kelionės šiuo metu man yra tam tikra mokymosi forma“

Ar būtų per drąsu Ernestą Kazakėnaitę pristatyti kaip mokslininkę? Baikit, nemanau. Baigusi lietuvių kalbą Ernesta šiuo metu studijuoja doktorantūroje ir pagal mainų programą mokosi Rygoje. Kadangi yra moksliniais ryšiais susijusi su Latvija, ji nemažai ten ir apvažinėjusi. Kviečiu skaityti išsamų jos pasakojimą apie įdomias vietas Latvijoje. Kraunam čemodānus ir keliaujam pas kaimynus!

ernestas
Pašnekovė ir nuotraukų autorė Ernesta ant beždžionių tilto per Nerį netoli Skališkių olos

Skaityti toliau “Ernesta Kazakėnaitė: „Kelionės šiuo metu man yra tam tikra mokymosi forma““

Su meile iš Rygos

Rygoje esu buvusi jau gal kokius 7 kartus, ir kaskart drąsiai sakau – šis miestas verčia jį įsimylėti. Tiek žiemą, tiek vasarą. Dar studijų laikais, pramokę kelis latviškus žodžius, važiuodavome į Rygą gotinių ir latviško alaus. Latvija apskritai žavi. Panaši į Lietuvą, bet kitokia. Tiek gamta, tiek kalba. Beje, dėl kalbos – šį kartą į Rygą važiavau kaip į tikrą užsienį, argumentuodama tuo, kad užsienio pojūtį kels vien jausmas, kad negali susikalbėti.IMG_20161111_173049.jpgdsc_2758img_20161111_173325img_20161111_172122
Skaityti toliau “Su meile iš Rygos“

Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos“

Tikiuosi, jau perskaitėte I dalį, nes tikrai nenorėčiau, kad pirmiau išsigąstumėte ir iš anksto nusiviltumėte šia gražia šalimi.

Taigi kaip čia nutiko, kad mūsų planuota 14 dienų kelionė sutrumpėjo iki 7 dienų? Smagiai pavakaroję Mostare grįžome į kemperius. Įsėdę susižvalgome, kodėl ant stalo padėta vaistų dėžė, juk nė vienas jos neėmėme. Pakeliame akis – spintelės pradarytos. Apsisukame – patalai sujaukti, čiužiniai pakelti, o spintelė po lova, kurioje buvo mano kompiuteris, pasas ir 200 eurų, tuščia. Protas negali suvokti – esame apvogti.
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos““

Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas“

„Facebook“ buvau užsiminusi, kad išvykstu į 14 dienų kelionę kemperiais per Balkanus iki Kroatijos ir atgal bei siunčiau linkėjimus iš Vengrijos. Deja, ji mums truko tik 7 dienas. Kodėl? Apie tai II dalyje. Šįkart plačiau aprašysiu tik Bosniją ir Hercegoviną, nes šioje šalyje praleidome beveik 3 dienas ir yra ką papasakoti, o pirmąsias šalis gana greitai pralėkėme. Taigi pirmieji įspūdžiai apie Bosniją ir Hercegoviną.

IMG_20160513_192005
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas““

Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė

Kai šiomis dienomis, o gal net visais šiais mėnesiais, lauke nuolat kovoja žiema ir pavasaris, kai saulė išlenda retai, nori nenori mintimis keliauji ten (arba į tada), kur šilta ir saulėta. Tokiomis dienomis prisimenu vasaros nuotykius ir pasvajoju apie naujus. Šįkart noriu pasidalinti nuostabia kelione į Saremos salą Estijoje.

Į Saremą važiavome keturiese nuosavu automobiliu 2013 metais vienam savaitgaliui per Jonines, birželio mėnesį. Kelias tolimas (iki Virtsu kelto nuo Vilniaus – apie 550 km, taigi kone 7–8 valandos, mat kelionė su pertraukomis), bet tai niekis, nes nemažas ruožas eina palei pat Latvijos pajūrį, tad visada galima sustoti papietauti ir nusimaudyti. Arba užsukti kur nors karvučių. Mums važiuojant buvo labai ramu, žmonių kone nebuvo matyti, nors oras ir buvo neblogas, tad galėjome laisvai mėgautis jūra. Ši nuotrauka iš vakaro prie jūros Latvijoje jau grįžtant namo.

IMG_1417
Skaityti toliau “Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė“