Nuotykiai namuose: kėdžių atnaujinimas

Kai vasara nedžiugina orais, o tu išsikraustai už miesto, į namą, pilną visokiausių senų dalykų, natūraliai imi galvoti, ką čia tokio su jais nuveikus, kad ir seną daiktą panaudotum (kokių dabar nebegamina), ir sutaupytum (nereikėtų pirkti naujų baldų). Ką ką – atnaujinti senuosius! Šį kartą – apie kėdes.2016-08-11_14.51.14
Skaityti toliau “Nuotykiai namuose: kėdžių atnaujinimas“

Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos“

Tikiuosi, jau perskaitėte I dalį, nes tikrai nenorėčiau, kad pirmiau išsigąstumėte ir iš anksto nusiviltumėte šia gražia šalimi.

Taigi kaip čia nutiko, kad mūsų planuota 14 dienų kelionė sutrumpėjo iki 7 dienų? Smagiai pavakaroję Mostare grįžome į kemperius. Įsėdę susižvalgome, kodėl ant stalo padėta vaistų dėžė, juk nė vienas jos neėmėme. Pakeliame akis – spintelės pradarytos. Apsisukame – patalai sujaukti, čiužiniai pakelti, o spintelė po lova, kurioje buvo mano kompiuteris, pasas ir 200 eurų, tuščia. Protas negali suvokti – esame apvogti.
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. II dalis „Gyvenimiškos pamokos““

Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas“

„Facebook“ buvau užsiminusi, kad išvykstu į 14 dienų kelionę kemperiais per Balkanus iki Kroatijos ir atgal bei siunčiau linkėjimus iš Vengrijos. Deja, ji mums truko tik 7 dienas. Kodėl? Apie tai II dalyje. Šįkart plačiau aprašysiu tik Bosniją ir Hercegoviną, nes šioje šalyje praleidome beveik 3 dienas ir yra ką papasakoti, o pirmąsias šalis gana greitai pralėkėme. Taigi pirmieji įspūdžiai apie Bosniją ir Hercegoviną.

IMG_20160513_192005
Skaityti toliau “Bosnija ir Hercegovina. I dalis „Įsimylėjimas““

„Open House Vilnius“ ir pastatų istorijos

Šį savaitgalį (balandžio 23–24 d.) Vilniuje antrus metus vyko atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius. Jo šūkis šiemet – Istorijas pasakojantys pastatai. Iš šiemet atvirų 44 pastatų lankėmės, deja, tik 5, o pernai – dar 3, kuriuos buvo galima aplankyti ir šiemet. Taigi trumpi įspūdžiai, pagiriamasis žodis savanorių vedamoms ekskursijoms bei pastatų istorijai ir paslaptims.

IMG_20160424_164141
Verslo centre „Victoria“

Skaityti toliau “„Open House Vilnius“ ir pastatų istorijos“

Jurkiškio upelio pažintinis takas ir Dubingiai

Šio savaitgalio planas buvo apsilankyti Kauno marių regioniniame parke, bet kadangi pranašavo lietų, diena buvo apniukusi, nusprendėme nuvažiuoti kur nors arčiau, kol dar nelyja. Paulė pasiūlė Jurkiškio upelio pažintinį taką Molėtų rajone, šalia Dubingių. Niekada nebuvau apie jį girdėjusi, tad mielai sutikau. Ir nesigailėjau! Taigi trumpai apie tai, kodėl susižavėjau šia vieta.

IMG_20160410_091517
Skaityti toliau “Jurkiškio upelio pažintinis takas ir Dubingiai“

Kodėl Klaipėda yra gerai

Velykų savaitgalį praleidome Klaipėdoje. Paprastai, kaip jau keletą metų tenka pataikyti, mieste būna šalta, lyja, apsiniaukę, sklandžioja rūkai, kaukia stipriausi vėjai ir net vasarą reikia šiltos striukės. Šis savaitgalis buvo šiltas, ramus ir pati Klaipėda netgi man patiko (!). Na kodėl, kodėl gi negalėtų taip būti visada?! Taigi trumpai apie tai, kodėl norint prie jūros reikia važiuoti į Klaipėdą.

IMG_20160326_225315
Skaityti toliau “Kodėl Klaipėda yra gerai“

Popietės nuotykis – televizijos bokštas

Kai visas Vilnius šurmuliavo Kaziuko mugėje, kavos atsigerti nusprendėme televizijos bokšte. Jame esu lankiusis tik kartą – kadaise bakalauro laikais, kai vyko nemokamos ekskursijos studentams. Šį kartą užsikėlimą į bokštą vyras buvo gavęs dovanų, tad su anyta ir teta nusprendėme popietę praleisti kaip nors įdomiau. O dar kai orai tokie – nei tai žiema, nei tai pavasaris, ir dar apsiniaukę, lauke būti kažko visai nesinorėjo. Televizijos bokštas mums pasirodė puikus pasirinkimas.

Didžiausias nuotykis užsikelti į bokštą iš tikrųjų buvo tetai – ji nuolat kūrė katastrofų vaizdus, kad bokštas būtinai nuvirs, arba užstrigsime lifte, arba… O mes, aišku, prisidėjome pasakodami, kad bokštas siaubingai siūbuoja. Juokai juokais, bet eidama link bokšto vis atsigręždavau pažiūrėti, ar ji dar nepabėgo.

IMG_20160305_181217
Skaityti toliau “Popietės nuotykis – televizijos bokštas“

Mažoji vaikščiojimo nauda

Nesu girdėjusi, kad kas skųstųsi, jog per daug vaikšto ar vaikščiojo, bet esu girdėjusi, kaip skundžiasi močiutės, nebegalinčios išeiti į lauką. Kad vaikščioti naudinga, teigia kone visi sporto ir medicinos specialistai. Kad tai naudinga, pajaučiau ir savu kailiu. Skirtinguose šaltiniuose rašoma įvairiai, bet apibendrinus galima pasakyti – 10 000 žingsnių kasdien yra geriausias sportas ir puikiausia fizinė veikla. Kodėl?
Skaityti toliau “Mažoji vaikščiojimo nauda“

Begalybė Vilniaus Sapieginės parkuose

Jeigu gyvenate ne Antakalnyje ir vaikščioti palei upę, žmonių pilnutėliuose Vingio ar Bernardinų parkuose nebesinori, verta apsilankyti Šilo ir Šveicarijos parkuose Antakalnyje. Šie parkai – kaimynai, skiriami vienos Žolyno gatvės. Jie priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Juose iki pat Pūčkorių atodangos eina Sapieginės pažintinis takas.

Į šiuos parkus mes einam kone kiekvieną savaitgalį, o kai orai geri ir vakarai ilgi – dar ir šiaip šiokią dieną. Kas nuostabiausia – kaskart, jei nepabijai nusukti nuo pagrindinių takų, nueisi ten, kur nesi buvęs. Mes ten lankomės jau kokius 4 metus beveik kiekvieną savaitgalį, ir kaskart randam nematytų vietų! Kartą esam nupėdinę net iki Pūčkorių atodangos. Nuo Antakalnio gatvės tai tikrai nemažas kelio gabalas, turint omeny, kad teks kažkaip ir atgal pareiti. Šiais miškais galima nukeliauti iki Belmonto ir net Užupio.

12132915_728373993961246_2128022853_n
Vaizdas rudenį nuo Pūčkorių atodangos

Skaityti toliau “Begalybė Vilniaus Sapieginės parkuose“

Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė

Kai šiomis dienomis, o gal net visais šiais mėnesiais, lauke nuolat kovoja žiema ir pavasaris, kai saulė išlenda retai, nori nenori mintimis keliauji ten (arba į tada), kur šilta ir saulėta. Tokiomis dienomis prisimenu vasaros nuotykius ir pasvajoju apie naujus. Šįkart noriu pasidalinti nuostabia kelione į Saremos salą Estijoje.

Į Saremą važiavome keturiese nuosavu automobiliu 2013 metais vienam savaitgaliui per Jonines, birželio mėnesį. Kelias tolimas (iki Virtsu kelto nuo Vilniaus – apie 550 km, taigi kone 7–8 valandos, mat kelionė su pertraukomis), bet tai niekis, nes nemažas ruožas eina palei pat Latvijos pajūrį, tad visada galima sustoti papietauti ir nusimaudyti. Arba užsukti kur nors karvučių. Mums važiuojant buvo labai ramu, žmonių kone nebuvo matyti, nors oras ir buvo neblogas, tad galėjome laisvai mėgautis jūra. Ši nuotrauka iš vakaro prie jūros Latvijoje jau grįžtant namo.

IMG_1417
Skaityti toliau “Saaremaa – dėmesio verta kaimynėlė“