Iš Materos, kurią aprašiau čia, išvažiavome į žymųjį Neapolį. Pirmą vakarą skaičiau šį straipsnį ir juokiausi, nes tikrai atitikau kone visus tipus, kuriems į Neapolį geriau nevažiuoti. Apskritai prieš kelionę tik domėjausi, ką mieste pamatyti, nes planavome jam skirti tik vieną dieną, o apie patį miestą neskaičiau nieko. Galbūt todėl ir ištiko visiškas kultūrinis šokas. Siauros gatvelės, visiškai išprotėjęs eismas be taisyklių, per raudoną lekiantys motoroleriai ir žmonės, žmonės, ir dar šiukšlės. Toks buvo pirmasis įspūdis.
Eismas
Ir štai tada paskaičiau, kad Neapolis – tankiausiai gyvenamas Europos miestas, jame gyvena per milijoną žmonių. Beveik pusė Lietuvos viename mieste! Logiška, kad toks kiekis žmonių miestą padaro išprotėjusį ir kartais nesusidorojantį su elementaria higiena.
Be to, visi rekomenduoja normaliam europiečiui nevažiuoti į Neapolį automobiliu – neva kai kurios automobilių nuomos įmonės, sužinojusios, kad bus važiuojama į Neapolį, net atsisako nuomoti arba pakelia draudimo kainą. Mes saviškei nieko nesakėm, bet pasiėmėm full insurance. Kažkur vėliau skaičiau, kad jei jau sugebi vairuoti Neapolyje, tai gali ir paties Velnio vairuotoju būti. Galiu pasidžiaugti, kad mano vyras dabar galėtų ne tik Velnią, bet ir patį Dievą saugiai nuvežti ten, kur reikia. Nė vieno įbrėžimo, nė vienos avarinės situacijos! (Nepaisant to, kad ten eismas yra viena didelė avarinė situacija.)
Apie eismą Neapolyje galima parašyti atskirą straipsnį. O esmė tokia – nėra jokių pirmenybių, dešinės rankos taisyklių, šalutinių kelių, net raudona šviesa ne visada galioja, ypač motoroleriams. Pirmenybė yra visiems, todėl net važiuodamas tiesiai degant žaliai šviesai turi būti budrus, nes tavęs tikrai nestos praleisti iš visų įmanomų pusių sukantys automobiliai, o kur dar motoroleriai ir dažniausiai nesidairantys pėstieji. Bet vis dėlto, kažkokiu mistiniu būdu avarijų ten nebūna – per tris dienas mieste nematėme nė vienos, net panašios situacijos, nė vieno nuvirtusio motorolerio ar kliudyto pėsčiojo. Net nepasakytum, kad labai jau daug ir apdraskytų automobilių. Kažkokie stebuklai! Vis dėlto ir nereikia čia važiuoti vadovaujantis logika ar tikintis, kad laikęsis europietiškų eismo taisyklių avarijos atveju būsi nekaltas. Tikrai ne. Geriau pagauti jų vairavimo būdą ir nestresuoti – tiesiog važiuoti atsargiai ir stebėti kitų vairuotojų manevrus.
Motoroleriai čia verti atskiros pastraipos. Jiems pirmenybė visada ir visur. Vairuotojai lekia su stovinčiais mažais vaikais, kalbėdami telefonu, gerdami kavą, nuokalnėmis ir įkalnėmis, tik papypsindami, jei kartais kas nors norėtų lįsti iš kokios gatvelės – informuoju, kad važiuoju ir man pirmenybė. Pasiskaitykite apie eismą Neapolyje – visur žmonės džiaugiasi išgyvenę šiame mieste nenutrenkti motorolerio.
Kai mieste gyvena tiek žmonių, savaime aišku, kad eismas čia labai intensyvus. Vis dėlto jeigu sugalvosite išbandyti šią itališką atrakciją, siūlau vengti piko valandų arba važiuoti ten sekmadienį – pastebėjome, kad tą dieną automobilių buvo tikrai akivaizdžiai mažiau. Be to, jei jums atrodo, kad Vilniaus daugiabučių kiemuose nėra vietos pastatyti automobilį, pagalvokite dar kartą. Neapolyje automobiliai statomi bet kur, kur kam prireikia (jau minėjau – pirmenybė visiems), kartais net dviem eilėmis. Tikrai neverta tikėtis automobilį pasistatyti gatvėje prie hostelio, tad rekomenduoju naudotis požeminėmis aikštelėmis. Mes savąjį palikome „Quick no problem parking“, jų yra visame mieste. Valanda 2 eurai, para 10 eurų. Siūlau automobilį ten ir palikti ir toliau miestą tyrinėti pėsčiomis.
Lankytinos vietos
Neapolio senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Jame daug bažnyčių, siaurų gatvelių ir požemių. Jie, manau, ir yra įspūdingiausi.
Pirmiausia nuėjome į Fontanelle kapines. Tai didelis ir aukštas urvas oloje, į kurį XVII a., pusę miesto išnaikinus marui, buvo sumetamos jo aukos. Tiesiog nebuvo nei laiko, nei galimybių visų sulaidoti. Dabar kaulai ir kaukolės sudėlioti šonuose, ir viską galima nemokamai apžiūrėti. Nustatytomis valandomis vyksta ekskursijos su gidu, kitu laiku galima visiškai laisvai įeiti ir viską apžiūrėti pačiam.
Burbonų tunelis, arba Galleria Borbonica – tai tunelis po miestu, kurį kaip evakuacinį išėjimą XIX a. viduryje liepė iškasti Ferdinandas II. Per Antrąjį pasaulinį karą tunelis naudotas gyventojams apsaugoti nuo bombardavimų, paskui jame laikytos policijos konfiskuotos transporto priemonės, o galiausiai tunelis tapo… šiukšlynu. Tik 2007-aisiais archeologai jį vėl atrado, o savanoriai padėjo išvalyti per kelis dešimtmečius prisikaupusius kelis metrus šiukšlių (akivaizdu, kad neapoliečiai mėgsta problemas spręsti kišdami viską į požemius). Beje, įdomiausių galima net įsigyti tunelio pabaigoje esančioje krautuvėlėje, pavyzdžiui, senovinę pašto dėžutę. Kaip pasakojo gidė, darbuotojai vis dar valo tunelį, nes randa naujų patalpų, tad savanoriai mielai laukiami padėti jį valyti – pasiūlyta prisijungti ir mums 😊
Nuotraukų neturiu, nes tuneliu taip ir nepraėjau. Pirmą kartą gyvenime išgyvenau tokią gerklę gniaužiančią baimę. Nusileidusi giliai siaurais laipteliais pajutau, kad negaliu eiti toliau – gal dėl siauro įėjimo, gal dėl to, kad gidė pasakojo apie tikrinamą tunelio tvirtumą, o gal kad vyras nusileidus pasakė „Kaip giliaaaai, ane?“ Žodžiu, nusipirkau bilietą, bet tais pačiais laipteliais išskuodžiau į lauką. Aš toks labiau žemės žmogus – nei skristi, nei lįsti po žeme man nepatinka.
O vyras pasakojo, kad buvo labai įdomu, tunelis erdvus ir gana neilgas, visa ekskursija trunka apie valandą. Bilietas kainuoja 10 eurų – tikrai nedaug kaip tokiam objektui su gidu. Atkreipkite dėmesį, kad lankytojai įleidžiami tik grupėmis, kurias lydi gidas, todėl ateikite nurodytais ekskursijų laikais. Įeiti galima iš abiejų tunelio pusių. Pažiūrėkite nuotraukas internete – objektas tikrai vertas dėmesio.
Neapolyje yra daug bažnyčių, muziejų, kelios pilys – ir prie jūros, ir ant kalvos, tad pamatyti čia yra ką. Kaip minėjau tekste apie Materą, mes nesame dideli muziejų mėgėjai, todėl daugiau laiko tiesiog klaidžiojome po miestą. Vienas vaizdingesnių maršrutų – užkilti į Sant Elmo pilį (Castel Sant‘Elmo), nuo kurios atsiveria miesto panorama. Nebijokite – nebūtina pusdienį lipti į kalną, kažkur yra ir keltuvas 🙂
Dar yra centrinė Del Plebiscito aikštė, prie jos – legendinė kavinė „Gran Caffe Gambrinus“, kurioje, sakoma, kavą gėrė pats Musolinis. Tokia mūsų „Neringa“. Gal ir įdomu, bet turistų ten buvo tiek, kad tiesiog įkišome nosį pažiūrėti, kaip viskas atrodo.
Gyvenimas ir žmonės
Apskritai manau, kad geriausia Neapolį pajusti tiesiog po jį vaikštant. Tada pamatai tikrą gyvenimą – siaurutes gatveles, kuriose be dienos šviesos pirmuose aukštuose gyvena žmonės, vidurdienį prasidarantys langus ir duris, pro kuriuos matai juos sėdinčius prie televizoriaus arba išlindusius į gatvę ir kiekvienam sakančius buongiorno. Pamatai pagyvenusius italus, būreliais sėdinčius gatvėje būtinai baltais, dailiai išlygintais marškinukais, kvepiančiais odekolonu ir kažką diskutuojančius. Pamatai ant galvos besileidžiantį prie virvės pririštą kibirą, kuris nuleidžiamas, pavyzdžiui, pirkiniams susidėti, kad nereikėtų nešti laiptais. Užuodi šunų šlapimą, nes čia tiesiog nėra nei medžių, nei krūmų, ir jie sysioja tiesiog ant kiekvieno stulpo. Bet kartu užuodi skalbinius. Būtent šie du kvapai man asocijuojasi su Neapoliu – kad ir kokios netvarkingos ir smirdančios būtų jų gatvės, patys italai švarūs ir tvarkingi, kiekviename balkone džiūsta kvepiantys skalbiniai, o pro pravirus langus užuodi ir kitas valymo priemones.
Čia gyvena įvairiausių tautų ir kultūrų žmonių. Ir šiame chaose esama kažkokios tvarkos – visi sugyvena, nes gyvena savo gyvenimą, nesidairydami į kitą ir nesistengdami jo pakeisti.
Ir nors skaičiau, kad Neapolyje lyg ir nesaugu, lyg ir pavojinga, nes čia siaučia mafija, mes pavojaus nejutome. Galbūt dėl to, kad naktimis niekur nevaikščiojome – nuėjus per dieną 20 km jau 9 vakaro sau ramiausiai puti į ūsą. O gal dėl to, kad čia tiek žmonių, jog niekas į tave net nepažiūri einant pro šalį. Taip, vakare išlenda prostitutės ir jų suteneriai (mes gyvenome stoties rajone, ha), visur pilna akivaizdžiai ne visai legalių imigrantų, tačiau bent dieną išlandžiojome tikrai gana atokias ir neaiškias gatveles, bet nepajutome jokios grėsmės. Čia gresia nebent būti partrenktam motorolerio.
Maistas, paslaugos ir kainos
O, pica! Pirmiausia nerealiai skanią valgėme Materoje, o paskui Neapolyje. Ir nors, kaip minėjau, prie turisto čia labai nesiderinama ir angliškai rasti meniu kone misija neįmanoma, vis dėlto visi malonūs ir susikalbėti kažkaip pavyksta. Picų čia neskirsto dydžiais – yra viena pica, ir taškas. Tokia, kokios tikrai užtenka sočiausiai pavalgyti. Padas skanus, sūrio netaupoma, o kainos tikrai nedidelės – tokia Margarita kainuoja 4–5 eurus.
Kava. Dar vienas malonumas. Prisimenu, po pirmos kelionės į Italiją nusipirkome specialų kavinuką, bet tokios skanios kavos išsivirti nepavyksta. Kadangi susikalbėti angliškai sunku, nepavyko išsiaiškinti, kokią kavą jie naudoja – kažką sakė apie moka, bet tai kavinuko tipas, ne kavos. Grįžus net maniškė kava iš aparato, kuri man visada būdavo labai skani, tapo nebeskani ☹
Dar jie turi užkandėlius taralli – traškūs, sūrūs, aštrūs mielinės tešlos riestainėliai. Netyčia užtaikėme jų krautuvėlę, didesnis vienetas kainavo 0,8–1 eurą, bet būna pirkti pakuotėmis parduotuvėse. Kai kur jų duoda kaip užkandžių kavinėse. Beje, visur prisėdus taikomas coperto – aptarnavimo mokestis, dažniausiai 10 proc. nuo sumos. Visur, kur prisėsdavome, gaudavome „nemokamų“ užkandžių – traškučių arba taralerių, tad bala nematė to euro ar dviejų 😊 Ar reikia palikti papildomai arbatpinigių – nežinau, nuomonės skiriasi, tad jei pažįstate italą, mielai lauksiu komentaruose tiesos apie arbatpinigius.
Taip pat italai mėgsta saldžius pusryčius. Visose nakvynės vietose gaudavome jogurto, saldžių dribsnių, bandelių, pyragų ir skrebučių su džemu. Gatvelėse taip pat pilna įvairių batonų ir bandelių kepyklėlių. Tradicinės – babà, grybo formos biskvitukai. Žiūriu, pilna babų su romu, su tradiciniu likeriu limončelo. Na, paragaukim. Pasirodo, „su romu“ reiškia, kad paima babą ir užpila gerą dozę romo. Po tokio deserto man reikėjo ir užsigerti 😊
Dėl anglų kalbos – taip, čia angliškai susikalbėti sunku. Net nakvynės vietose anglų kalba buvo labai small. Visgi italai malonūs ir paslaugūs, vis tiek stengiasi susikalbėti. Tad manantiems, kad nemokant anglų keliauti sunku, galiu pasakyti – baikit, nemanau. Visur, kur esu keliavusi, angliškai susikalbėti būdavo sunku, net turistinėse vietose, net su jaunimu. Žodžiu, išmoksti grazie, buongiorno, arivederci, ir gali laisvai keliauti po Italiją.
Taigi Neapolis toks labai visoks, bet nevadinčiau to kontrastu – nei nuo likusios Italijos, nei pačiame mieste. Jis tiesiog kitoks, nes didelis, nes siauras, nes senas. Ne kartą išgyvenęs šiukšlių krizę. Ir nors pirmą dieną atrodė nesuvokiama, kaip žmonės čia, besimėtant šiukšlėms ir šunų išmatoms, gyvena ir išgyvena, jau nekalbant apie vargšus šunis, vis dėlto tikrai džiaugiuosi, kad atvažiavome. Patyrėme išbandymų, išlipome iš savo komforto zonos, daug pamatėme ir pajutome tikrą itališko didmiesčio gyvenimą. Tokio, kuris nenulaižytas ir nelaukia turisto išskėstomis rankomis, bet leidžia palaikyti jam draugiją.
Už mažus ir didelius nuotykius!
Justina
Mažieji nuotykiai 
Labai issamu ir idomu, uztektinai informacijos susidaryti ispudi ir nuomone apie Neapoli. O apie Pompeja parasysi?
PatinkaPatinka
Jovita, ačiū 🙂 Apie Pompėją rašyti neplanavau, nes nelabai yra ką 😀 Griuvėsiai, ir tiek. Kas domisi, gal ir verta nuvažiuoti, nes netoli Neapolio, bet man įspūdžio nepaliko. Galbūt įdomiau su gidu, o mes tiesiog vaikščiojome ir net pasiklydome!
PatinkaPatinka