Monika ir Martynas Adomaičiai – seni mano pažįstami, aktyvūs keliautojai, kūrybingi žmonės, Monika – profesionali fotografė, Martynas – programuotojas. Kartu aplankę nemažai šalių, jie sutiko pasidalinti savo kelionių patirtimi, įspūdžiais ir nepakartojamomis nuotraukomis. Ypač planuojantys kelionę į Japoniją arba JAV – sukluskite ir skaitykite įspūdžių kupiną Monikos pasakojimą!
Rūta Metlevskienė – mano bakalauro laikų bendrakursė. Kelerius metus ji dirbo kelionių agentūroje „Makalius“ ir nemažai keliavo darbo reikalais. O kur dar pačios susiorganizuotos kelionės! „Tai, kad nebedirbu kelionių agentūroje, tikrai nereiškia, kad nebekeliauju“, – šypsosi Rūta.
Ar būtų per drąsu Ernestą Kazakėnaitę pristatyti kaip mokslininkę? Baikit, nemanau. Baigusi lietuvių kalbą Ernesta šiuo metu studijuoja doktorantūroje ir pagal mainų programą mokosi Rygoje. Kadangi yra moksliniais ryšiais susijusi su Latvija, ji nemažai ten ir apvažinėjusi. Kviečiu skaityti išsamų jos pasakojimą apie įdomias vietas Latvijoje. Kraunam čemodānus ir keliaujam pas kaimynus!
Skaityti toliau “Ernesta Kazakėnaitė: „Kelionės šiuo metu man yra tam tikra mokymosi forma““
Timą iš Pietų Afrikos pirmą kartą pamačiau tinkle „Instagram“, kai ieškojau kažko su lietuviškomis grotelėmis. Oho, nemažai Lietuvoje jo pamatyta ir prifotografuota, pagalvojau, tad visada norėjosi jį pakalbinti, kaip Lietuva atrodo užsieniečio akimis. Ėmusi ieškoti galimybių susiekti, atradau, kad Timas kuria interneto svetainę Say labas ir Lietuvoje ne šiaip keliavo, o gyveno dvejus metus. Kaip, kas ir kodėl – skaitykite toliau.
Sunku Ievą apibūdinti vienu žodžiu. Bandant glausčiau, Ieva Vedeikaitė – mano semiotikos laikų grupiokė, fotografė, meno renginių kuratorė, keliauninkė, kelionių organizatorė, šiaip visų galų žinovė ir nuostabi pašnekovė, šiuo metu įsikūrusi Islandijoje. Kadangi žinojau kelis įdomius jos gyvenimo faktus, kuriems pati niekada neturėjau drąsos ryžtis, buvo labai įdomu apie juos pasišnekėti. Ir suprasti, kad nauja pradžia gali laukti ir kelio viduryje.
Vytautą Juršėną pažinojau dar prieš kelerius metus dirbdama vienoje įstaigoje. Tada man atrodė, kad visi įstaigų žmonės (žinoma, išskyrus mane) – nuobodūs, neįdomūs, riboti. Pamačiusi, kad feisbuke Vytautas įdomiai rašo, nemažai keliauja ir savo keliones dar įdomiau aprašo kultūriniuose leidiniuose, savo nuomonę pakeičiau. Pokalbyje su Vytautu – apie keliones, rašymą, kylančias mintis ir kelionėse sutiktų žmonių draugiškumą.
Kšištofas Kšivecas – vertėjas, tinklaraštininkas, keliauninkas, skautas, karys savanoris. Taigi kuprinė su visu gyvenimu ant pečių jam įprastas dalykas. Pakviestas pasikalbėti apie savo keliones autostopu jis nusistebėjo: „Kad ką jau čia bekalbėti, klajojimai – praėjęs etapas.“
Tai kodėl klajonės – praėjęs etapas?
Skaityti toliau “Kšištofas: „Klajonės dažnai tampa bėgimu nuo savęs. Atrodo, kad savęs ieškai, bet iš tikrųjų nuo savęs bėgi““
Kai ryte vos vos pliusas, mintys keliauja į šiltus kraštus. Atmintyje iškyla prieš porą metų matytos buvusios bendrakursės Eglės Aidetytės nuotraukos iš Pietryčių Azijos. Nuotraukose ji – trumpomis rankovėmis, plačiai besišypsanti, su tokiais pačiais laimingais žmonėmis. Argi kelionės ir nauji kraštai gali suteikti tiek džiaugsmo? Apie tai ir ne tik kalbuosi su pačia Egle.
Egle, pradėkim nuo pirmosios tavo kelionės. Ar prisimeni, kur pirmąkart nukeliavai, kada tai buvo?
Pirmoji mano kelionė į užsienį buvo labai trumpa, bet įsimintina – kartu su šeima keliavome pas tėvų draugus į Karaliaučių. Jį ir mano gimtuosius Druskininkus teskiria vos daugiau nei 200 kilometrų, tačiau tuomet kirsti valstybės sieną man atrodė kažkas neįtikėtino. Kiek pamenu, buvau gal 14 metų, nuotraukose buvau nutaisiusi labai rimtą ir kietą paauglės veidą, bet viduje net sproginėjau iš džiaugsmo. Kitokia tuomet man atrodė ir ta pati Baltijos jūra, ir sumuštiniai buvo skanesni, ir miesto fontanai nežemiški. Tai buvo pirmoji mano didesnė kelionė, bet, kiek pati save prisimenu, jau nuo mažų dienų sapnuodavau tolimus kraštus.
Esi kone metus gyvenusi ir keliavusi Pietryčių Azijoje: Kambodžoj, Tailande, Indonezijoj, Balyje, Malaizijoj… Kaip sugalvojai ten iškeliauti, ką veikei toje kelionėje?
Ne aš sugalvojau, o ta kelionė tiesiog pati subrendo. Kaip geras sūris, vynas arba kaip subręsta pats žmogus. Tada kelionė man bakstelėjo į šoną ir liepė užsisakyti lėktuvo bilietą į vieną pusę. Daugiau nieko nedariau (šypsosi).
Skaityti toliau “Pokalbiai. Eglė ir jos Azija“
Neries regioninis parkas. Turbūt vienas gražiausių visoje Lietuvoje. Upė, piliakalniai, ąžuolynai, atodangos – viskas, ko reikia norint pasimėgauti pasivaikščiojimu gamtoje. Vienas mano rytas prasidėjo būtent čia, Neries regioninio parko Dūkštos pažintiniame take.
Kai vasara nedžiugina orais, o tu išsikraustai už miesto, į namą, pilną visokiausių senų dalykų, natūraliai imi galvoti, ką čia tokio su jais nuveikus, kad ir seną daiktą panaudotum (kokių dabar nebegamina), ir sutaupytum (nereikėtų pirkti naujų baldų). Ką ką – atnaujinti senuosius! Šį kartą – apie kėdes.
Skaityti toliau “Nuotykiai namuose: kėdžių atnaujinimas“
Mažieji nuotykiai 